Trys mylimos. Recenzija I Babilono bokštas Arklių gatvėje Paskelbta: 2013-10-20 07:51  Autorius: VL žurnalistė Rūta Klišytė | valstietis.lt Nekart jau būta, kad iš viršaus „nuleistas" minėjimas, kad ir kiek lėšų jam būtų skirta, nuo kultūrinio šalies gyvenimo nubėga it nuo žąsies vanduo. Joks Seimo nutarimas nepajėgus užkurti gyvo kultūros veiksmo, jei apačios nepaduos žiežirbos. Tai, kad šiemet yra Tarmių metai, supratau tik spalio 11 dieną Arklių gatvėje Vilniuje. Ir nors pati šneku tik raibu vilnietišku žargonu, norėčiau, kad tie metai tęstųsi amžinai, o globalistai, mūsų tarmes girdėdami, tik ausimis karpytų.   Išgelbėti Tarmių metai Seimo nutarime dėl Tarmių metų  pažymima, kad Lietuva dar neseniai galėjo pasigirti ypač turtingu palikimu: nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių įvairių tarmių. Greta apgailestaujama, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, mat „vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu". Ar pastebėjote tą neigiamą nuostatą? Aš - ne, tik regiu ir girdžiu, kaip skursta ir bunka bendrinė lietuvių kalba, kurios vadinti literatūrine jau liežuvis neapsiverčia. Internetas ją nususino tiek, lyg visų jo tekstų autorius būtų vienas - grafomanas ponas Googlas. Kita vertus, neaišku, ką politikai vadina visuomene: ar mus, kurie jų nutarimus puls vykdyti? Tie Tarmių metai, aplipę įvykdytomis priemonėmis ir programomis, buvo jau pasmerkti netrukus prasmegti amžiams kartu su visais tam skirtais pinigais, tačiau Arklių gatvelėje, Valstybiniame Jaunimo teatre, kur buvo parodyta spektaklio pagal Žemaitės pjesę „Trys mylimos" premjera,  nutiko stebuklas: programinė direktyva atgijo ir tapo gyvu, reikšmingu, jaudinančiu kultūros įvykiu. Be jokios pompos, be skambinimo varpais apie tarmių gelbėjimą. Algirdas Latėnas pačiu laiku iš savo „pjesių sandėlio" ištraukė šią Žemaitės komediją, bet statė ją tikrai ne dėl net paukščiuko, nors biudžetinei įstaigai (o tokia įstaiga yra Jaunimo teatras) ir to būtų gana. Tačiau finansavimo savo pasiūlytai Tarmių metų programai teatras negavo, nors rašė. Išsivertė menko savo biudžeto lėšomis. Beje, Tarmių metus teatro vadovas A.Latėnas - Dusetose gimęs, Zarasuose vidurinę baigęs - pasitiko taip, lyg būtų seniai jų laukęs. Dar jiems neprasidėjus parengė naujus Antano Strazdo, taip pat aukštaičio, poezijos skaitymus, kuriais išbandė susirinkusiųjų į jo 60-ojo jubiliejaus vakarą ausis ir širdis. Tai buvo pačioje šių metų pradžioje, o vėliau su Strazdeliu buvo leistasi per Lietuvą. „Po pirmo viešo pasirodymo supratau, kad teisingu keliu einu, kad reikia vežioti jį po bažnytkaimius, kur niekas neatvažiuoja, į tokias vietas, kokiose Strazdelis kadaise kunigavo", - sakė lyrikas A.Latėnas, jaunystėj ketinęs, beje, tapti fiziku.   Sutartinė keturioms tarmėms Režisierius seniai puoselėjo mintį ir apie spektaklį, kuriame suskambėtų įvairios Lietuvos tarmės. Atrodytų, ši Žemaitės komedija tam tinka mažiausiai, galimas nebent žemaitiškas jos variantas, bet jis publiką surinktų nebent Telšiuose, o sostinėje kas supras tą „A mun saka?" Nebent kiurksotų vilniečiai salėje su ausinėmis lyg kokie svečiai iš Briuselio. Tačiau A.Latėnas ryžosi slidžiam eksperimentui, sakytum, ėmėsi lietuviško babilono bokšto statybų: suvedė spektaklyje draugėn net 4 pagrindines tarmes. O šios suskambo netikėtai darniai ir linksmai, lyg sutartinėje, nenustelbdamos viena kitos ir nesipjaudamos, o susidurdamos sukeldavo salėje juoko bangas. Publika linksminosi iš visų plaučių, o premjerai pasibaigus skirstėsi pakylėta, kas retai, oi retai Lietuvos teatre nutinka. Juk ir čia mums primenama, kad esame paskutiniai Europos barbarai, kaimiečiai, kamuojami nevisavertystės. Tačiau A.Latėnas su kompanija per tą patį kaimą priminė, kokie esame turtingi ir žavingi. Kai kurie miestiečiai galbūt pajuto ir netikėtą žagrės dūrį į šoną, kuris priminė jų šaknis... O juk atrodė, kad tavo kišenėj guli tik glotnus išmanusis! Taip, tai spektaklis kaimo tematika, tačiau visai nepanašus į „Žaldokynę", kuria bodisi intelektualai, ar į „Duokim garo", nors šiame spektaklyje gana liaudies dainų. Jo šiuolaikiškumas kuriamas paprasta, tačiau anaiptol ne buitiška scenografija (scenografė Giedrė Brazytė), subtiliais herojų drabužiais, neprimenančiais sunkiasvorės etnografinių kostiumų autentikos ar tautinių ansamblių kičo: tai vis dizainerės Sandros Straukaitės taiklioji akis ir ranka. O tai, kad babilono bokštas nesugriuvo, yra didžiulis puikių aktorių, kurių kiekvienas kalbėjo gimtąja tarme ir nardė joje it žuvis vandeny, nuopelnas.   Žagrė kišenėje šalia mobiliojo Pirmuoju smuiku, kaip ir dera Žemaitės pjesei, grojo Nijolė Narmontaitė - linksmoji našlė, pametusi galvą dėl gražuolio samdinio. Bet galvą ši kieta žemaitė pametė taip dailiai, suktai ir džiugiai, su dainomis ir šokiais, kad vyrai salėje dūsavo: „Ot čia tai moteriška..." Vien tas jos „Jejejejejeje...", dievaži, vertas Auksinio scenos kryžiaus! Našlės dukras vaidinančios dzūkė Neringa Varnelytė ir suvalkietė Giedrė Giedraitytė (ją spektakliuose keičia Jonė Dambrauskaitė) buvo vertos savo močios. Ypač sodriai pasirodė G.Giedraitytė, sukūrusi karingosios Petronės paveikslą, tokios suvalkų Brunhildos, kuriai lepios nūdienos feministės į puspadžius netiktų. „Visa į tėvą!" - stebėjosi močia, ο senbernis Koziris (Gediminas Storpirštis) baidėsi nuotakos it velnias kryžiaus. Status Suvalkijos moteriškių būdas, sunki rankelė... Dabar man aišku, kodėl Jonas Jablonskis suvalkiečių tarmę pasirinko bendrinės lietuvių kalbos pagrindu: pabandęs būtų nepasirinkti! O Nerijaus Gadliausko Liudvikėlis, dėl kurio trys mylimos taip plėšėsi, išties vertas grieko ... Zarasiškis N.Gadliauskas tą suktą tarp sijonų pasiklydusį kaimo donžuaną parodė visu iš Aukštaitijos ežerų plaukusiu gražumu. Ir G.Storpirštis į turtuolį Kozirį persikūnijo be jokio stenėjimo. Kai kas nūnai mus tikina, kad teatre dera ne linksmintis, o mąstyti ir kentėti. Net jei tave išplūsta - į sveikatą: neva dabar tokie laikai, kai žiūrovas nusipelno supuvusio pomidoro, neva tai privers jį mąstyti...   Kuo mąsto žiūrovas Neprivers! A.Latėnas yra sakęs, kad vienas senas scenos vilkas jam, dar jaunam aktoriūkščiui, atskleidė, kad aktoriai ne galva galvoja, o... liaukomis. Keista, bet ir publika tas liaukas turi, kaip tik jomis visų pirma ir patikrina spektaklį... Tad nesitikėkite giliamintės recenzijos: mano liaukos šįkart liko visiškai užganėdintos šios prabangios erotinės komedijos! Mat kol Lietuvoje nerasta skalūnų dujų, neturime didesnio turto nei mūsų kalba. Tik ar supras tai mūsų jaunuomenė, Žemaitės baubu privalomai gąsdinama jau mokykloje? Jauna aktorė G.Giedraitytė įsitikinusi, kad erotiškas smagus spektaklis sudomins ir jos bendraamžį, net miestietį. „Galbūt jam reikės šiek tiek pasistengti, kaip ir man reikėjo, kad prabilčiau mamos gimtąja suvalkiečių tarme, juk esu gimusi Vilniuje ir laikau save tikra vilniete. Man labai padėjo mama, kilusi iš Marijampolės krašto, taip pat tai, kad suvalkiečių tarmė - labai melodinga: net N.Narmontaitės rokavonė  manęs neišmušė iš vėžių," - sakė aktorė. Po spektaklio manęs neapleido mintis, kad A.Latėnas ne tik išgelbėjo besibaigiančius Tarmių metus nuo valdiško karsto, bet ir atrado puikų būdą tautiniams bei kitokiems nesutarimams spręsti. Kai įsiplieskęs ginčas šiame spektaklyje pasiekia lubas, ginčininkai, užuot kibę į kudlas , ima ir užtraukia dainą... Nerealus efektas! Įsivaizduokime batalijas Seime: tarkime, pliekiasi Tomaševskis su Razma dėl lenkų klausimo, o argumentams pasibaigus pavaro duetu Vilnijos folkloro: „Oi, Zuzana, šy-yrdis mana, koks gyvenimas sunku-us..." Seimo pirmininkė turavoja, Seimas pritaria... Konfliktas išspręstas kultūringai ir taikiai. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka http://www.valstietis.lt