         |
Spektaklyje „Meistriškumo pamoka" pagrindinį operos žvaigždės Marijos Callas vaidmenį kuria Lietuvos teatro primadona Nijolė Narmontaitė.Teatro, televizijos, kino žiūrovai Nijolę pažįsta visokią. Bet čia ir yra šios aktorės paslaptis - ji moka keistis, susikoncentruoti sudėtingiausiems vaidmenims. Nijolę Narmontaitę, kūrybinį gyvenimą pradėjusią Šiaulių dramos teatre ir tęsusią jį Kaune, šiandien drąsiai galime vadinti vilniete. Ši aktorė užkariavo žiūrovų širdis, jos temperamentingi vaidmenys tapo spektaklių kokybės ženklu. Kaip ir visi mirtingieji, aktoriai dažniausiai savo vaidmenis pasirenka pagal „vidinį balsą". N.Narmontaitė renkasi tokius, kurie ir mirusiuosius prikeltų gyvenimui - tokia jos kūniška stiprybė, žemaitiškas temperamentas, sodrus, scenoje išlavintas balsas. Simboliška, kad dar 2000 m. jos sukurtas Marios Callas vaidmuo Terrence'o McNally „Meistriškumo pamokoje", kurią režisavo Gytis Padegimas, šiandien tapo savotiška šios aktorės vizitine kortele. Ji ne tik įkūnijo garsios graikės, pakerėjusios visas didžiausias pasaulio operos scenas, gyvenimą, bet ir pati tapo šio spektaklio įkaitu. Vaidintas daugelyje scenų Kaune, Vilniuje, kituose miestuose, šis spektaklis priimtas po Mažojo teatro stogu, o atsitikus kokiai nors bėdai, nelauktai nuėmus kokį nors kitą spektaklį, „Meistriškumo pamoka" surenka pilną žiūrovų salę. Anksčiau matyta N.Narmontaitės sukurta Callas atrodė griežta, kartais net stačiokiška. Šiandien ją regime visokią, o artėjant finalui aktorė taip persikūnija į savo heroję, kad garsios dainininkės gyvenimas tampa ne tik dokumentine drama, bet ir apskritai aktorinio gyvenimo enciklopedija. Kūrybinis atsidavimas, nuoseklus, sistemingas darbas, maksimali proto ir kūno iškrova, visiškas įsijautimas į savo vaidmenį. Deja, teatrinėje praktikoje tik vienetai realiai išpažįsta tai, apie ką kalba. Teatro, televizijos, kino žiūrovai Nijolę pažįsta visokią. Bet čia ir yra šios aktorės paslaptis - ji moka keistis, susikoncentruoti sudėtingiausiems vaid-menims. N.Narmontaitė savimi kuria teatrą, kurį kiekvieną kartą atranda naujai, todėl jos spektakliai arba tobulėja, arba bent jau išlaiko pasiektą lygį. Puikus pavyzdys - spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?" Teko matyti vaidybiniu požiūriu „nusėdusius" jos partnerius, bet prikaustyta prie lovos N.Narmontaitės herojė visada sugeba ant savo pečių išlaikyti visą spektaklį. „Meistriškumo pamokoje" aktorė net psichologiškai sudėtingose scenose „nepraryja" teksto, neslepia žvilgsnio, nesuvelia minties. Jai svarbu žiūrovas, kuriam rūpi ne literatūrinis teatro suvokimas, bet realus jausminis išgyvenimas. Taip ir gimsta maži teatriniai stebuklai, kurie ilgam atgaivina sielą, nes kartu su aktoriais žiūrovas priverstas patikėti jų sceniniu gyvenimu. Darius Peckus Dienraštis "Valstiečių laikraštis" 2008.03.29 |