Scenoje — nesuvaidinta meistriškumo pamoka

Su grimu, bet be apgaulės - taip galima apibūdinti aktorės Nijolės Narmontaitės Mariją Kalas spektaklyje „Meistriškumo pamoka"

Bresto tarptautiniame teatro festivalyje aktorės Nijolės Narmontaitės Marija Kalas šiemet kritikų ir publikos pripažinta geriausiu moters vaidmeniu.

„Meistriškumo pamoka" scenoje gyvena jau aštuntus metus ir sparčiai artėja prie šimtojo spektaklio. Spektaklis, patyręs ilgoką emocinę pauzę, pastaruoju metu atgijo, įgijo naujų spalvų ir sukelia anšlagą po anšlago. Festivalis Breste spektakliui suteikė tarsi naują kvėpavimą ir žada „ilgą ir laimingą" gyvenimą - ne tik kritikų pripažinimas, bet gausi ir palanki spauda, publikos entuziazmas.

Jau dabar vyksta derybos dėl „Meistriškumo pamokos" dalyvavimo teatro festivaliuose Minske, Maskvoje, Peterburge.

„Meistriškumo pamokos" kūrybinė grupė pakviesta dalyvauti Amerikoje kovo mėnesį rengiamų Lietuvių dienų programoje, gautas Latvijos ambasados kvietimas spektaklį parodyti Latvijoje Vasario 16-ąją arba Kovo 11-ąją.

Sausio pradžioje Nijolė Narmontaitė su kitu ryškiu pastarojo meto spektakliu-koncertu „Cafe emigrant" važiuoja į Londoną, kovo mėnesį - į Niujorką ir Čikagą. Gyvenimas verda scenoje ir šalia jos.

Už meninę tiesą

Breste vykusiame 12-ajame tarptautiniame teatro festivalyje „Belaja veža" („Baltasis bokštas") Lietuvai atstovavo Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis „Meistriškumo pamoka". Už pagrindinį - garsiosios operos primadonos Marijos Kalas - vaidmenį, už artistinį žavesį, vitališkumą ir meninę tiesą aktorė Nijolė Narmontaitė pelnė geriausios festivalio aktorės vardą.

Bresto publika, spauda ir kritika buvo vieningos. Žiūrovai sukėlė ovacijas, oficiozai puslapiuose atrėžė didžiules „paklodes", komplimentus aktorei žėrė kritikai. Dar daugiau: kritiškumu ir reiklumu pasižymėjusi festivalio žiuri po „Meistriškumo pamokos" surengtoje spaudos konferencijoje spektaklio neanalizavo - tiesiog dėkojo jo kūrėjams.

Garsi Maskvos teatrologė žiuri narė Rima Krečatova pastebėjo, jog pjesė parašyta taip pavojingai, kad labai nesunku jos heroję išduoti, pakenkti jos reputacijai.

„Tai, kad jūs neišdavėte nei herojės, nei meno, nei moters - yra labai brangu." Kritikė teigė, kad po šio vaidmens Nijolė Narmontaitė gali vaidinti absoliučiai viską.

Teatras ir gyvenimas - šalia

Amerikoje prestižiniu Tony Awardo prizu apdovanota Terensio Maknelio pjesė žiūrovą nukelia į 1972 metus, kai Marija Kalas vedė meistriškumo kursus Džiuliardo dainavimo mokykloje Niujorke. Šimtmečio primadona tuomet išgyveno šlovės saulėlydį, jau buvo praradusi įstabųjį, begaliniu sopranu vadintą balsą, bet ne dvasinį maksimalizmą, kurio reikalavo iš savo mokinių.

Jos prisiminimuose - kadaise patirtas triumfas ir asmeninio gyvenimo peripetijos, dabartyje - skaudus nesusitaikymas, nenoras suprasti, kad beveik viskas jos gyvenime jau buvo. Ateityje - mokiniai, tarsi veidrodžiai, tarsi jautrios membranos, atsiliepiančios į kiekvieną kraujo tvinksnį, kiekvieną širdies dūžį.

Emocijų proveržiai, kandūs sąmojai, skrydis muzikos garsais, talento stiprybė ir žmogaus pažeidžiamumas. Visa tai kartu su Nijole Narmontaite ir jos mokiniais salėje išgyvena žiūrovas, dažnai neatskirdamas, kur prasideda ir baigiasi teatras ir kur - taip pat aistringai ir skausmingai - tęsiasi gyvenimas. Kur pjesės herojė, kur aktorė ir kur - tiesiog Nijolė Narmontaitė, užsivertusi ant pečių tokį kalną. Vaidmenį, po kurio nebegali vaidinti kaip vaidinęs, gyventi kaip gyvenęs.

Po spektaklio daugelis žiūrovų išeina priblokšti įspūdžio. Tokio, kokių teatre šiandien retai tenka patirti. „Meistriškumo pamokoje" Nijolė Narmontaitė vaidina taip, lyg tai būtų paskutinis - vienintelis kartas pasakyti visą teisybę apie ją, Mariją Kalas, ir save - aktorę ir asmenybę.

Kaune spektaklis pelnė aukščiausiąjį teatrinį apdovanojimą - „Fortūną", buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui".

Aktorė sako, kad Breste pelnytas diplomas už geriausią moters vaidmenį jai yra itin svarbus. Juk festivalis šiemet buvo sukvietęs net 40 įvairių teatro trupių iš 25 pasaulio šalių - Argentinos, Venesuelos, Italijos, Ispanijos, JAV, Didžiosios Britanijos. Stipri programa, aukšti profesiniai reikalavimai, tačiau net ir tokiame kontekste didžiausią įspūdį paliko ypatingas publikos nuoširdumas, žmonių atvirumas ir mokėjimas reikšti jausmus. „Kai kitą dieną po spektaklio gatvėje tave apsikabina visai nepažįstama moteris, ilgai laiko apglėbusi, pravirksta ir dėkoja už vaidmenį, ar begali ko daugiau norėti", - įspūdžiais dalijasi Nijolė Narmontaitė.

Aktorė prisipažįsta, kad Marijos Kalas vaidmuo jai brangus, brangiausias iš visų iki šiol suvaidintų.

Ji ir Marija Kalas

Terensio Maknelio pjesė „Meistriškumo pamoka" visuomet labiau patikdavo publikai negu muzikos kritikams, kurie bijojo, kad nebūtų pakenkta operos legendos reputacijai.

Kaip šis vaidmuo atsirado Nijolės Narmontaitės repertuare? Iš kur aktorė sėmėsi drąsos, juk niekas negarantavo, kad spektaklį būtinai lydės sėkmė. Greičiau priešingai - toks vaidmuo gali negailestingai „pervažiuoti" per aktorės likimą. Ir publika tuomet būna negailestinga. Vaidmuo provokuojantis, keliantis išankstinį įtarumą: kas per viena ta Nijolė Narmontaitė, kad lygintųsi su pačia Marija Kalas? Apie tai su aktore kalbamės jau nuslūgus pirmiesiems Bresto festivalio įspūdžiams ir emocijoms.

„Prisimenu maskviškio teatro kritiko Aleksandro Iniachino Breste pasakytus žodžius: „Pirmas penkias minutes galvoji, kad turi žiūrėti spektaklį apie Mariją Kalas, o po dešimties minučių supranti, kad tai visiškai nesvarbu. Supranti, kad tai yra spektaklis apie asmenybę",- pasakoja N.Narmontaitė.

Aktorei netgi sakė, kad ji ir išoriškai labai panaši į Mariją Kalas. „Tokio tikslo tikrai neturėjau. Jeigu ir atsitiko - savaime. Man reikėjo nuo savęs šiek tiek nutolti: pasijuodinau plaukus, atsirado kuodas, aprangos detalės, grimas. Rengdama šį vaidmenį sukaupiau ir išstudijavau kalnus dokumentinės medžiagos, namuose kelis mėnesius nuo ryto iki vakaro skambėjo jos įrašai, tačiau tikrai neturėjau tikslo kopijuoti Mariją Kalas",- atvirauja N.Narmontaitė. „Aš privalėjau perduoti tą vidinį Marijos Kalas užtaisą, vidinį maksimalizmą, atskleisti vidinių jo išgyvenimų dramatizmą. Žinoma, išgauti ir savo, kaip menininkės, poziciją.

Pasirodė, kad mus sieja daug panašių dalykų. Visi tie maksimumai - gyvenime ir mene. Galbūt mažesnio mastelio, bet ne tai svarbu. Atpažinau, kad mano kompleksai labai panašūs į jos. Lygiai taip pat, kaip ir jai, man vėliau paaiškėjo, kad mano kompleksai iš tikrųjų yra mano pranašumai. Ji tai įrodė pasauliui, aš įrodžiau sau."

Kaip atsirado šis vaidmuo? Pasirodo, kolega Egidijus Stancikas parvežė iš Amerikos pjesę ir pasakė: „Nijole, yra tau vaidmuo."- N.Narmontaitė pažiūrėjo skeptiškai, tačiau pjesę perskaitė vienu ypu ir suvokė, kad labai nori tą kalną užsiversti.

„Tuo metu gyvenau Kaune. Kauno teatras buvo vienintelis, į kurį aš visuomet veržiausi, norėjau jame dirti ir kurį iki šiol be galo myliu. Tačiau Kauno teatre išgyvenau galbūt silpniausią savo kūrybinį periodą. Prieš tai Šiauliuose visuomet turėjau visą krūvį didžiulių vaidmenų. To Kaune tikrai neturėjau. Tai buvo gana rezervuotas periodas, bet atsirado labai daug papildomos veiklos, visai kitokių spalvų. Su kolegomis sukūrėme „Salioną Briliantiną, pradėjau dirbti savarankiškai. Taip atsirado spektakliai „Pepė Ilgoji Kojinė", „Brėmeno muzikantai", taip atsirado „Džiugenos" teatras. „Džiugenos" teatro rėmuose atsirado ir Marija Kalas", - prisimena aktorė.

Ji ir kitos dainuojančios aktorės

„Meistriškumo pamokoje" garsiąją dainininkę vaidinanti aktorė nesudainuoja nė vienos muzikinės frazės. Be abejonės, tai apgalvotas žingsnis, tačiau Lietuvos žiūrovai jau įpratę Nijolę Narmontaitę ne tik matyti, bet ir girdėti. Praėjusių metų gruodį išėjo pirmoji autorinė Nijolės Narmontaitės kompaktinė plokštelė „Aš ir Ji".

„Galite traktuoti kaip norite. „Aš"- gyvenime. Be grimo ir be vaidybos. „Ji" - teatrinė mano svajonė. Nieko intriguojančio, tai - mano vaikystė. Kiekviena turėjome savo svajonę, savo mylimą aktorę, dievaitę. Mano kultinės aktorės buvo Marlene Dietrich, Edita Piaf, Merlin Monro. Aš taip jomis žavėjausi, žiūrėjau kaip į stebuklą. Į Mariją Kalas - taip pat. Troškau būti į jas panaši. Tai į vieną, tai į kitą, kol nesuvokiau, kad nieko nėra geriau, negu būti panašiai į save, būti savimi. Dabar dainuodama jų dainas išsakau save",- pasakoja N.Narmontaitė.

Šį vakarą Vilniaus Mažojo teatro scenoje įvyks dar vienas skaudžiai atviras aktorės Nijolės Narmontaitės pokalbis su savimi ir žiūrovais. Uždangos šiame spektaklyje nėra.

Ji tiesiog išeis į sceną. Pasigirdus žiūrovų plojimams, ji pasakys: „Čia - ne teatras. Čia - pamoka. Jokių puošmenų."

Dienraštis "Kauno diena"

2007.11.09