"Mūsų mirties serviso darbuotojai - itin kvalifikuoti"

Britų dramaturgo Briano Clarko pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?" visų pirma keltų klausimą, ar jos ėmęsis teatras nepasuks į gana tvirtai kino, televizijos, publicistikos, religinių, filosofinių, etinių, ekonominių, socialinių diskusijų sumintus takelius, kuriais senokai vaikštinėja eutanazijos problematika. Tai, kad ją vadiname opia, provokuojančia polemika, - sėkmingai praktikuojamo kanono dalis. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, objektyviai opios, reikšmingos visuomenei, apibrėžiančios šiuolaikinio žmogaus būties orientaciją problemos interpretacijos inspiravo nesudėtingai surežisuojamas, nuspėjamas reak­cijas.

Besišypsančių laiminguolių visuomenė kelia racionalumo skydą, ramstomą tvirtais pasirinkimo laisvės argumentais ir dažnai už jų šmėžuojančiu pasidygėjimu kančia, neveiksnumu, pakeitusiu mirties baimę. Jų oponentai mojuoja lozungais su miglotomis frazėmis apie tikrą egzistencijos prasmę, kurią žmogus gali patirti tik skirtos, o ne išsirinktos mirties atveju. Eutanazijos priešininkų argumentai paprastai atrodo ne tokie logiški kaip šalininkų, kadangi remiasi ne ta logika. Ko gero, jei seniai kone visose srityse vyraujanti racionalumo ir rinkos ekonomikos (kur „jūsų teisė rinktis") logika pagaliau persikeltų ir į teisės sferą, eutanazijos procedūros taptų kasdienybe, juk iš esmės teologiniai savavališkos mirties priešininkų argumentai tampa įstatymais tik tiems, kurie tikrai kuo nors tiki. Į klausimą „Kieno čia gyvenimas?" tarsi atsakyta: mano. Abejoti šia nuosavybės teise - reiškia neatrodyti labai protingam, tiesiog, liaudiškai tariant, svaičioti. Tačiau pasaulietiški įstatymai šiuo atžvilgiu yra konservatyvūs ir suponuoja paradoksą: iš esmės ciniška institucija gina gyvybę, kuri kovoja dėl teisės nutraukti savo egzistenciją.

Paprastai ekrane, teatre ar kitose mus žiūrovais paverčiančiose sferose matome štai ką: sunkios negalios ištiktas žmogus - gražios sielos, prieš nelaimingą atsitikimą buvęs aktyvus savo gyvenimo kūrėjas, kuriam laisvė yra neginčijama vertybė, nusprendžia netęsti agonijos. Legaliai tą padaryti jam trukdo medikai, teisininkai, dvasininkai ir kiti, juos kankina vidiniai prieštaravimai. Padeda - supratingi, išvargę šeimos nariai, draugai, mylimieji, advokatai, socialiniai darbuotojai. Pabaigoje herojus, laimėjęs teisinę kovą ar ne, vis dėlto miršta. Per ekraną nutįsta vientisa linija, užtyla aidintys širdies dūžiai, įkrentame į sustingusį vyzdį...

B. Clarko pjesėje visi šie elementai yra: skulptorė Kler Harison guli ligoninės lovoje, ištikta paralyžiaus po nelaimingo atsitikimo. Ją supa daktarai ir seselės, sudarantys kone banalią, simetriškai kontrastingą schemą: gydytojas stažuotojas Deividas Skotas būtų labiau linkęs paremti ligonės sprendimą nutraukti gydymą ir numirti, o gydytojas konsultantas Maiklas Emersonas šiam sprendimui priešinasi. Šio sąjungininkai - vyresnioji seselė Enderson ir socialinė darbuotoja Margarita Boil. Kler pusėje - kita seselė, studentė Kei Sedler, bei advokatė Helen Hil. Dramaturgas bando sušvelninti šachmatų lentos įspūdį, herojės antagonistams leisdamas atrodyti taip pat teisiems (dvi tiesos - natūralus, kanoninis šio tipo kolizijų bruožas) ir tam tikru atžvilgiu supratingiems.

O režisierius Jonas Vaitkus elgiasi atvirkščiai ir taip gelbėja Mažojo teatro spektaklį nuo padoraus banalumo. Pjesės schematiškumą jis paryškina, bet akcentus - sukeičia. Pabrėžtinai steriliame Gintaro Makarevičiaus scenovaizdyje, kuris netikėtai atidengia dar ne visai „įteatrintos" naujos Mažojo scenos panašumą į pavyzdinius baldų galerijų interjerus, skleidžiasi išraiškos priemonių minimalizmo principas. Fiziškai sukaustytą, bet emociškai intensyvią, net egzaltuotą Kler kuriančios Nijolės Narmontaitės vaidybą Jonas Vaitkus įrėmina kitų personažų „ornamentais" - neįmantriais, blankių kontūrų (kone ryškiausias bruožas - akcentuotos eisenos, žingsnių ritmika). Gedimino Girdvainio daktaras Emersonas trepsi tradicinėmis ligoninių koridorių valdovų klumpėmis ir žybčioja geltonais akinių stiklais, Adrijos Čepaitės vyresnioji Enderson - „aksominio" tembro, su šaltos šypsenos kauke - žingsniuoja tipiškais stiuardesių aukštakulniais jaunoji Miglės Polikevičiūtės seselė „blusiškai" (nes tokia jos pravardė) stypčioja ant pirštų galiukų ir spigiai kikena, sanitaras Džonas (Jokūbas Bareikis) linguoja hiphopo ritmu ir neva repuoja, Ineta Stasiulytė iš paskutiniųjų stengiasi suteikti savai advokatei vienos teisinio pasaulio „kalės intrigantės" iš serialo „Eli Makbyl" bruožų, Mindaugo Capo daktaras Skotas panašus į senbernarą, Larisos Kalpokaitės socialinė darbuotoja Boil - putlų garbanotą pavidalą įgavęs tipenantis socialinis optimizmas, teisėja Milhauz (Inga Burneikaitė) kiekvieną žingsnį įspaudžia kaip nuosprendį ir dar sutvirtina jį geležiniu žvilgsniu...

Aiškėjant, kad herojės „pagalbininkai" yra tokios pat kartoninės figūros, kaip ir „priešininkai", kad Nijolės Narmontaitės Kler - vienintelis gyvas personažas, išsiveržiantis iš schematiško problemos iliustravimo, spektaklis įgauna kiek netikėtą prasmę, - ryškiausiai ima skambėti visų herojų akcentuojamas žodis „profesionalumas". Jie visi čia - profesionalai, žmonės-funkcijos, tik tomis funkcijomis save apibrėžiantys, tik taip save suvokiantys. Sugebėjimas atlikti tas funkcijas formuoja vienintelę objektyvią vertybių skalę. Ja remiantis, dorybė ir nedora, gėris ir blogis, tiesa ir netiesa tampa lengvai diagnozuojamais parametrais, netenka skausmingos etinių kategorijų dviprasmybės. Kler yra kitokia tik todėl, kad iškrito iš saugaus funkcijų pasaulio, tapo nefunkcionali „daržovė", todėl neteko ne tik judėjimo laisvės, bet ir ontologinio apibrėžtumo. Būtent dėl to ji nori save, kaip tuščią funkcijos kevalą, panaikinti. Daktaras Emersonas ir vyresnioji seselė bando sustabdyti Kler ne iš gailesčio ar dėl kokių moralinių skrupulų: tiesiog tai būtų jų, kaip profesionalų, pralaimėjimas. Advokatė Hil sutinka imtis šios bylos todėl, kad tai yra įdomus teisinis atvejis. Kas, kad realaus mirties artumo suvokimas po teismo sprendimo kiek „išmuša" profesionalius saugiklius (beje, čia ypač išryškėja vaidybos „siūlės"). Kas, kad Nijolės Narmontaitės Kler akyse, kurias spektaklio finale „iškirpo" šviesos spindulys, akivaizdžiai matyti siaubas. Visa tai - už profesionalaus mirties serviso skliaustų. Logiško, racionalaus serviso, teigiančio pasirinkimo laisvę.

Vlada Kalpokaitė

Savaitraštis "Literatūra ir menas"

2006.09.22