Atskiros salos niekieno teritorijoje

Yra tokių akimirkų ir Jaunimo teatre vaidinamoje Algirdo Latėno režisuotoje Ivano Menchellio komedijoje „Kapinių klubas". Latėnas tarsi sušvelnino ir prigesino pjesės komiškumą, suteikė jai daugiau melodramiškumo; scenografas Gintaras Makarevičius sukūrė užburiantį „kapinių" už blyškios uždangos vaizdą, sceną atverdamas lakoniškiems baldams, vienu metu tarnaujantiems ir kaip antkapiai; Sandra Straukaitė kostiumais paryškino veikėjų skonio „rafinuotumą", vienų - elgesio manieringumą, kitų - būdo paprastumą. Tačiau svarbiausia, kad čia vaidina trys aktorės - Nijolė Narmontaitė, Eglė Gabrėnaitė ir Elvyra Piškinaitė. Skirtingų „gyvenimų" ir skirtingų meninių likimų atlikėjos, nepriklausančios Jaunimo teatrui, kurių susitikimas vienoje scenoje padeda atsirasti kitokiai, nei dramaturgo sumanyta, istorijai. Ji čia ir įdomiausia, matant visų trijų tai susižaidimą, susikalbėjimą, tai savęs ir kitų ironizavimą, tai nėrimą stačia galva į jaunystę, nesibaiminant užverktų akių, prikimusio balso, lankstumą paradusio kūno. Kažkoks džiaugsmas ir pasididžiavimas apima, matant visas tris šokančias vienas namuose - šokis ir juokingas, ir graudus, bet tai šių trijų aktorių, o ne vien jų vaidinamų našlių šokis; nes šitaip šokama ir iš neapsakomo džiaugsmo, ir iš nevilties, vienatvės, kai iš tikrųjų niekas nemato ir nebėra ko gėdytis. Atrodo, būtent ant šios plonytės linijos ir kuria savo veikėjas artistės, ypač Gabrėnaitė ir Narmontaitė, suteikdamos savo Dorisei ir Liusilei ir tragikomiškumo, ir dramiškumo, keliais ryškiais štrichais apibrėždamos jų gerokai talpesnį, nei reikalinga komedijos situacijai, likimą. Gal todėl taip pribloškia staigi Dorisės mirtis - tyli, nespėjus atsisveikinti, po paskutinės šelmiškos nakties...

Rasa Vasinauskaitė

7 meno dienos

2008 12 12