Aušra FILIPAVIČIŪTĖ

Jaunimo teatre - premjera. Aktorė Nijolė Narmontaitė kartu su dviem savo kolegėmis Egle Gabrėnaite ir Elvyra Piškinaite spektaklyje „Kapinių klubas" vaidina našles, svajojančias dar kartą išlošti gyvenimo loterijoje. Nijolės įkūnytą heroję Liusilę vyrai tiesiog lenkia iš tolo. Kodėl? Nes ji per daug agresyvi ir aktyvi. Tikra barakuda. Brrr.

„Bet ar kitaip gyvenime? Šiuolaikinės moterys siekia vyro bet kokia kaina. Mane stebina vadinamosios silpnosios lyties elgesys. Už akių jos vyrus vadina kiaulėmis ir patinais, pasirengusios nukapoti visas galūnes, tačiau, vos toks vyras pasirodo moterų būrelyje, šios akimirksniu iš aštrialiežuvių kobrų virsta saldžiabalsėmis lakštingalomis. Sublizga akys, išsitiesina nugara, viena koja grakščiai užmetama ant kitos... Furijos virsta mieliausiomis būtybėmis. Man tai - nuostabus spektaklis, nesuvokiama metamorfozė!" - stebisi aktorė.

Šios mintys - iš mano pokalbio su N.Narmontaite apie moteriškumą, laimę, paslaptis, apie daugialypę moters esybę ir, žinoma, meilę.

Vienai ryškiausių Lietuvos aktorių pasiūlau padiskutuoti su garsiomis pasaulio moterimis - rašytojomis, dizainerėmis. Kai kur įspraudžiu ir savo klausimą. Taip į diktofoną nuskrieja Nijolės prisiminimai apie rašytą dienoraštį, spaudusius batelius, išgyventą meilę be atsako, apie laisvės pojūtį, nepriklausomybę ir ilgiausią išsiskyrimą su mylimu žmogumi - Pauliumi Kovu.

- Rašytoja Dorothy West yra pasakiusi, kad „moteriai būti nemylimai - nelaimė, niekada nemylėti - tragedija". Sutinkate?

- Ar esi vyras, ar moteris, tiek būti nemylimam, tiek nemylėti yra didžiulė nelaimė. Ir gyvenime, ir literatūroje pilna graudžių meilės istorijų, daugiausia - be atsako. Kai žmogus slapčia myli, dažnai netgi nujaučia, kad atsako į savo jausmus tikėtis neverta. Tą tauraus jausmo iliuziją palaiko pati meilės idėja.

Petrarca irgi buvo įsimylėjęs Laurą. Visa jo kūryba skirta moteriai, kurią matė vos kelias akimirkas! Argi nenuostabu? Juk kur kas baisiau nugyventi gyvenimą taip ir nesužinojus, kas yra meilė.

Man dažnai sako: „Tu labai nesidžiauk ta meile, ji praeina". Kokia nesąmonė! Turi tik šią akimirką, myli, esi mylima ir štai - nesidžiauk! O kada džiaugtis? Kai ta meilė kada nors baigsis? Ir net jeigu baigsis, gėris bus žinoti, kad ta meilė buvo.

- O jums teko mylėti be atsako?

- Žinoma! Mokykloje. Verkiau, maniau, kad pasaulyje esu pati nelaimingiausia. O jei dar pridėtume mano paauglystės kompleksų rinkinėlį... Juk buvau visiškas neformatas - aukšta, ilga. Tikra žalga. Pravardžių turėjau begalę. Tačiau net ir tie skaudūs prisiminimai neprivers išsižadėti žodžių: duok Dieve visiems žemėje patirti meilę. Kad žinotume, ko kitą kartą laukti, kad žinotume, kaip tai yra saldu. 2 psl.>>

Mes visada trokštame to, ko neturime. Garbanota moteris lygina plaukus, aukšta nori būti žemesnė. Ta, kuri negali turėti vaikų, desperatiškai siekia pastoti, o ta, kuri sukurta motinystei, atiduoda kūdikius vaikų namams... Koks paradoksalus gyvenimas, ar ne? Tereikia įsivaizduoti nelaimę žmogaus, kuris nori mylėti, o neranda, kam tą jausmą dovanoti.

- O meilė ima ir pasibeldžia į širdį, kai mažiausiai to tikiesi.

- Tiesa. Daugelį savo gyvenimo reiškinių ėmiau aiškinti taip: gauni tada, kai nieko nebesitiki, kai nesistengi ir esi atsipalaidavęs. Pavyzdžiui, aš beprotiškai norėjau vaidinti kine. Atėjusi į kino bandymus taip stengdavausi, taip pervaidindavau, kad manęs niekas neatrinkdavo. Kai tuo noru perdegiau ir suvokiau, kad bandyti nebeverta, staiga pasipylė kvietimai filmuotis. Į bandymus eidavau rami, laisva, nejausdama baimės jokiam režisieriui.

Tas pats ir dėl meilės. Po skyrybų buvau įsitikinusi, kad nieko nėra maloniau, kaip gyventi vienai. Kokia palaima - niekam nereikia aiškintis, esu laisva ir nepriklausoma. Akimis į vyrus tikrai nešaudžiau, labiau žavėjo vienišės vizija: galėsiu sau skirti daugiau laiko, rūpinsiuosi sūnumi, dirbsiu. Buvau nusiteikusi optimistiškai, mėgavausi laisve. Taip nepasiruošusią mane ta meilė ir užklupo.

- „Iki 18 metų moteriai būtini geri tėvai, nuo 18 iki 35 - gera išvaizda, nuo 35 iki 55 - geras charakteris, po 55 - geri pinigai", - sakė aktorė Sophie Tucker. Pritariate?

- Ginčyčiausi dėl kiekvieno teiginio.

Tėvai visada reikalingi - ar tau būtų devyniolika, ar penkiasdešimt metų. Geras charakteris taip pat pageidautinas įvairiais amžiaus tarpsniais. Dėl išvaizdos - negi po 35 metų moteris yra nurašoma? Ne! O pinigai - siekiamybė? Nereikia dėl jų per galvą verstis.

Aš mąstau taip: yra pinigų - juos šią akimirką ir leidžiu. Gyventi tik ateitimi - ne man. Pinigai yra priemonė praskaidrinti šią dieną. Kam jie man bus reikalingi, kai išeisiu į pensiją? Gal tada jau nieko nebenorėsiu. Kuo paprasčiau į tuos pinigus žiūri, tuo jie lengviau ateina. Tarkim, nepagailėjai pinigų kelionei, o pasirodė, kad joje atėjo naujų idėjų, veiklos krypčių, kurios vėl davė finansinės naudos.

Ir krizės akivaizdoje neverta susigūžti, įsileisti niūrių minčių ir galvoti apie slaptą kišenėlę, į kurią imsi kaupti juodžiausiai dienai. Žinau, kad nuo tokio mano požiūrio daugelis šiurpsta, bet tokia esu.

- Tie šiurpstantieji pakomentuos, kad bepigu jums taip gyventi - turite mylimą vyrą, kuris padės.

- Tai dar viena mano savybė - niekada nežiūrėjau į kitų rankas. Aš net nežinau, kiek Paulius uždirba, nesu to klaususi. Niekada!

- Paulius plaukia jachta „Tūkstantmečio odisėjoje" ir, kiek žinau, jūs skridote pas jį į Australiją. Norite pasakyti, kad pati sumokėjote už bilietą?

- Kelionės išlaidos - tai tokia smulkmė. Ačiū Dievui, kad galiu sau tai leisti. Rimčiau yra tai, kad skridau per šventes, per patį darbymetį. Bet esmė - skridau pas Paulių. Nemačiau jo visą mėnesį. Tai pats ilgiausias mūsų išsiskyrimas. Sunku...

Neneigiu, Paulius yra man dovanojęs kelionių, tačiau visoms joms stengiuosi surasti atitikmenį - kuo nors ir jį nudžiuginti. Geriau jaučiuosi, kai pati galiu savimi pasirūpinti. Tą jausmą prilyginčiau laisvei. O jei kas nors mano, kad mane Paulius išlaiko, tegu. Man tai visai nerūpi.

- „Nežinau, kodėl moterys reikalauja viso to, ką turi vyrai. Juk jos, be viso kito, turi vyrus" (mados diktatorė Coco Chanel).

- Tik C.Chanel ir galėjo tokią frazę pasakyti, nes ji pati padarė revoliuciją tiek madoje, tiek žmonių mąstysenoje. Tai drąsios, susiformavusios moters pozicija. Ta moterėlė, kuri įsivaizduoja, kad jai vyras turi viską atnešti ant lėkštutės, taip neišdrįstų pareikšti.

Ydinga nuostata, kad vyras privalo už viską atsakyti. Gerai, kai šeimoje, kurią išlaiko vyras, viskas gerai. O jeigu ne? Esi absoliučiai priklausoma nuo kito žmogaus. Aš net negaliu savęs įsivaizduoti, prašančios vyro pinigų moteriškiems pirkiniams - pėdkelnėms, apatiniam trikotažui.

Jei moteris įpranta gyventi kaip lepi darželio gėlė, kritinėse situacijose jai būna labai sunku. Paaiškėja, kad ji nieko nesugeba - net mokesčių susimokėti. O mintis, kad teks atsisakyti grožio salonų ar prašmatnesnių skudurėlių, tokiai moteriai prilygsta tragedijai.

Aš nesmerkiu - tai kiekvieno pasirinkimas. Tačiau aš visą gyvenimą buvau atsakinga už save ir savo artimus žmones. Todėl esu stipri. Daug dirbu, uždirbu, tad ko nors tikėtis iš mylimo žmogaus būtų netgi nekorektiška. Restorane galiu ir aš pasiūlyti apmokėti sąskaitą. Man tai malonu.

- „Moteris, kuri per mažai save vertina, numuša visų moterų vertę" (rašytoja Nellie McClung). Ar jūs gerai apie save manote?

- Dabar - taip, tačiau paauglystėje vis rasdavau prie ko prikibti: esu ilga, atsikišusiais dantimis, kumpa (nes vaikščiojau susilenkusi, gėdydamasi savo ūgio). Nepaisydama to, visada troškau būti artistė. Mane vedė toks aklas tikėjimas, kad niekas negąsdino. Net konkursas į aktorinį, kai į vietą pretendavo trisdešimt du žmonės. Nes žinojau - aš noriu, aš padarysiu. Ir padariau.

Kas yra žmogaus vertė? Tai suvokimas, kad nieko nėra svarbiau, kaip būti savimi. Gal banaliai skambės, tačiau, kai pajunti savo vertę, vietoj rankų išdygsta sparnai.

Štai diskutuoju su garsiomis moterimis. Aš jų nebijau! Galiu jų mintis drąsiai priimti arba užginčyti, iš jų pasijuokti. Man nereikia slėptis už autoritetų, nes turiu savo poziciją. Kas nors lygiai taip pat gali prunkšti iš mano samprotavimų. Ir gerai! Jei žmogus jaučia savo vertę, jis neprivalo sutikti su tuo, ką sakau. Nėra jokių dėsnių! Tai tik mano gyvenimas, mano supratimas, mano paklydimai, mano taisyklės. Nenoriu primesti savo požiūrio. Kiekvienas tegul suranda savo kelią, net jei tektų paklaidžioti ir žvyrkeliais. 4 psl.>>

- „Vyras, jei galėtų suprasti, ką galvoja moteris, vis vien nepatikėtų" (rašytoja Dorothy Parker). Ar tikrai?

- Sudėtingas klausimas. Savo sielos šulinyje turiu daugybę klaustukų ir daugtaškių, virtusių paslaptimis, tačiau su niekuo jomis nesidalinau ir nesidalinsiu. Kai kurių dalykų sakyti neverta. Jeigu taip padaryčiau, atsakymų vis tiek negaučiau, tik būčiau labai keistai suprasta. Ir apskritai - kam reikalingas tas supratimas? Argi neužtenka, kad tave myli?

Ir nereikia būti vyru, kad nesuprastum moters. Jos minčių vingiuose sunku susigaudyti, o emocijų amplitudė - aukštoji matematika. Čia verkia, čia juokiasi. Todėl, manau, nė viena moteris vyrui neatskleidžia, kokia ji yra iš tiesų. Nes vyras vis tiek nepatikėtų.

- „Vienintelis pliusas, kurį moteris turi prieš vyrą, - blogiausiu atveju ji gali išsiverkti" (rašytoja Jean Rhys).

- Anksčiau gyvenime labai dažnai ašarodavau. Užtat scenoje negalėdavau pravirkti net svogūnais įtrintą nosinę prie akių prisikišusi. Paskui gyvenime viskas apsivertė. Esu patenkinta, subrendusi, užgrūdinta, nebereaguoju į smulkmenas, kurias anksčiau jautriai priimdavau. Nebeliko priežasčių, dėl ko turėčiau verkti. O štai scenoje lieju ašarų upelius. Gal kad mano vaidmenys pastaruoju metu tokie dramatiški?

Kartą Adolfas Večerskis paklausė: „Kaip tau pavyksta taip greitai pravirkti? Lyg ašarų mygtuką paspaustum". Aš atsakiau: „Turiu dvidešimt penkis punktus, apie kuriuos pagalvojusi galiu kaipmat apsipilti ašaromis". O jis: „Žinau. Pirmas punktas - tai tavo gimimo metai". Labai nuoširdžiai iš to pasijuokėme.

- „Moteris protingesnė už vyrą ir savo protą pirmiausia naudoja tam, kad vyras to nepastebėtų" (rašytoja Mary McCarthy). Perfrazuočiau - reikia būti tokiai protingai, kad mokėtum apsimesti kvaila.

- Kadangi protas per kraštus nesilieja, neišeina apsimetinėti nei kvailesne, nei protingesne. Džiaugiuosi, kad visais gyvenimo klausimais turiu už save viršesnį žmogų - Paulių. Nebijau to pripažinti. Gal todėl mes ir sulipome, kad Paulius yra proto, o aš - emocijų, fantazijų, vaizduotės žmogus.

Be to, pavargau nuo visokių apsimetinėjimų. Aš tiek prisivaidinu scenoje, kad dar ką nors iš savęs spausti gyvenime neužtektų parako. O ir nematau reikalo. Nenoriu maivytis! Pasirodyti kvailesnei, silpnesnei? Kam? Esu tokia, kokia esu. Taip pat ir kitą žmogų trokštu matyti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne vaidinantį.

- Gal tai - branda? Kai žmogus nebesistengia įtikti, atrodyti geresnis nei yra.


- Nekenčiu žodžio „stengtis". Jei tik pradėsi stengtis, visada persistengsi. Ši taisyklė galioja visoms gyvenimo sritims. Svarbiausia - išsaugoti savo esybę. Visai neįdomu, jei būsiu Marlene Dietrich, nors man ji labai patinka. Mes tuo ir patrauklūs vienas kitam, kad esame be galo skirtingi. Aišku, gyvendami kartu žmonės supanašėja.

Štai iki draugystės su Pauliumi kiekvienas mūsų buvome vertinamos kaip šaltos, neprisileidžiančios kitų žmonių asmenybės. Užtat dabar dažnai iš aplinkinių išgirstame, kad esame suminkštėję, šilti, žmogiškesni.

- Esu girdėjusi posakį: vienos moterys verkia dėl to, kad negavo svajonių vyro, o kitos - kad gavo. Ar per šešerius pažinties metus Pauliumi nenusivylėte?

- Ne. Jei imi gailėtis pamačiusi, kad vyras ne toks, kokio tikėjaisi, derėtų prisiminti vieną dalyką - mes nemokame vertinti to, ką turime. Kažkodėl atrodo, kad kaimyno darže braškės yra saldesnės. Dejuojame: „Kodėl anai moteriai taip pasisekė? Už ką jai tokia laimė?" Šitoks bambėjimas ir lyginimas dažnai sugriauna labai gražius santykius.

Užuot graužusis, jog kas nors gyvena laimingiau, jausmingiau, turtingiau, verčiau tą energiją ir laiką skirti mylimam žmogui, savo šeimos santykiams pagerinti.

Nereikia pjauti vyro, jei jis neatneša gėlių, ne taip parodo meilę. Vienas, žiūrėk, klaupiasi ant kelių, eiles skaito, dovanomis kelią nukloja, o kitas, drovuolis, padeda dovanikę ant stalo ir sako savo moteriai: „Eee... Va, čia tau. Imk". Negi galima nustatyti, kuris myli labiau? Tikiu, kad šie abu vyrai myli vienodai nuoširdžiai.

Moterys būtų laimingesnės, jei norėtų pažinti savo žmogų, jo jausmus, būdą, o ne reikalautų to, ką mato kituose vyruose. „Vakar Antanas Ingai nupirko kailinius, o tu negali", - burbuliuoja nepatenkintoji. Tai tolygu suvaryti peilį vyrui į širdį! Todėl moterys išloštų, jei rodytų mažiau kaprizų ir stengtųsi į šeimą atnešti daugiau meilės ir šilumos.

Nepabijokite gražių žodžių - jie sušildo žmogų, priverčia jį išsiskleisti. Iš naujo praregėjusios pamatysite, kad svajonių vyras yra tas, kuris šalia.

- Ką moteris gali padaryti dėl grožio?

- Daug ką! Tam, kad atrodytų graži, į renginį žiemą ateina apsiavusi basutėmis, nors po to mėnesį serga. Kad įsispraustų į trokštamą suknią, badauja du mėnesius, o paskui šlamščia viską, kas po ranka pakliūva.

Nematau nieko blogo, jei moteris nori būti graži. Tik grožio standartai kaskart keičiasi. Pavyzdžiui, M.Dietrich laikais moterys išsitraukdavo krūminius dantis, kad skruostai įdubtų. Dar anksčiau dėl lieknos talijos aukodavo šonkaulius, o kažkurioje gentyje moteriškės kaklus tempiasi, maudamos ant jų žiedus. Gryniausi kankinimo atvejai! Aš ir pati ankstyvojoje jaunystėje kankinausi - pirkdavau dviem numeriais mažesnius batelius, kad pėda neatrodytų tokia didelė. Iš šokių namo grįždavau batus rankose nešdama. Pėdkelnes suplėšydavau. Vienas juokas, kai pagalvoji, ką moterys padaro dėl to grožio.

- „Ledi - moteris, kuri niekada neparodys savo apatinių neapgalvotai" (rašytoja Lillian Day).

- Ledi - tai moteris, kuri išvis neparodys savo apatinių. Nors apie apatinius moterys tikrai mąsto. Viena aktorė, kai vykdavome gastrolių, visada sakydavo: „Nijole, vairuok atsargiai. Nes šiandien tokius šeimyninius pantalonus užsimoviau, kad, jei mes kur prisitrėkšime, man bus gėda, kai mane tokią ras". O man apatiniai drabužiai - tas pats, kas sutvarkyti kojų nagai žiemos metu. Ir matomais, ir nematomais dalykais reikia vienodai pasirūpinti. Tai pirmiausia pagarbus požiūris į save pačią. 6 psl.>>

- „Aprenkite net paprasčiausią moterį gražia suknele, ir ji nesąmoningai pasistengs būti verta jos" (drabužių modeliuotoja ledi Duff Gordon).

- Žinoma! Tai labai moteriška, gal net banali nuotaikos pataisymo terapija, tačiau ji kuo puikiausiai veikia! Ruošdamasi Marios Callas vaidmeniui peržiūrėjau nemažai filmuotos medžiagos. Vienoje jų užfiksuota Maria, bėgiojanti savo namų laiptais vis su kita suknele. Būtent čia moteris, kurią visi laikė griežta ir pravardžiavo plėšrūne, parodyta šilta, gal net vaikiška. Todėl sakau, kad moters savastis - paslaptingas dalykas.

- „Geros mergaitės rašo dienoraščius, blogos mergaitės neturi tam laiko" (aktorė Tallulah Bankhead).

- Didžiulė tikimybė, kad geros mergaitės, rašydamos dienoraščius, tai daro nenuoširdžiai. Kodėl? Ir aš kažkada rašiau dienoraštį. Patikėdama savo mintis sąsiuviniui mąstai apie tai, kad galbūt jį kas nors perskaitys, todėl kai kuriuos gyvenimo momentus nutyli, pagražini ar sutirštini spalvas. Tai žmogiška, tačiau nenuoširdu, neatitinka dienoraščio idėjos. Kam jį rašyti, jei dienoraštyje nesi tikroji tu? Tai tik saviapgaulė. Geriausia dienoraštį išsaugoti savyje.

- „Dar nė viena moteris nepasakė visos tiesos apie savo gyvenimą" (šokėja Isadora Duncan).

- Aš - tai tikrai. Kiekvienam žmogui nepakenktų krislelis paslapties.

- Ar dabar, skraidydama ant meilės debesėlio, žinote, kas yra toji meilė?

- Labai sudėtinga apibrėžti, - ilgai mąsto. - Meilė - kažkoks išskirtinis kito žmogaus jutimas. Aš negalvoju apie Paulių - aš jį jaučiu. Galbūt meilė yra tas išskirtinis matymas, kai būsimajame laike matai ne tik save, bet ir mylimą žmogų. Jei mąstau apie kelionę, tai ne kaip AŠ ten ilsėsiuos, o kaip MES tais įspūdžiais dalinsimės. Visi mano sprendimai paremti ne tuo, kaip MAN geriau, o kaip MUMS.

Meilė... Savo mylimą žmogų norisi apsaugoti, globoti, taip pat norisi jausti jo dėmesį. Nežinau, kas gali būti stipriau už dviejų žmonių norą būti kartu. Sunku įvardyti tai, ką jaučiu. Visi žodžiai atrodys per paprasti, visi bandymai meilę apibrėžti nuskambės banaliai. Nežinau, kas yra meilė. Žinau tik tiek, kad ji yra. Ji - mano, aš ją jaučiu, aš ja gyvenu.
Žurnalas "STILIUS"
2009.01.16



« Grįžti atgal