Violeta KARALIŪNAITĖ

Artimiau pažinus Nijolę Narmontaitę, užsispyrusią žemaitę iš Telšių, atsiskleidžia tikrasis nuoširdžios, atviros ir beprotiškai talentingos moters veidas bei nepakartojamas humoro jausmas.

„Ir kas galėjo patikėti, kad prieš ketverius metus nuo visų atsiskyrusi, išėjusi iš teatro ir pradėjusi dirbti tik tai, ko nori širdis, surasiu tikrąją savo laimę", - šypsosi ne vieną apdovanojimą už išskirtinius vaidmenis susišlavusi artistė.

Iki šiol daug kas kalbėjo, kad Nijolė Narmontaitė į populiarumo jūrą įsisuko tik pradėjusi draugauti su buvusiu LNK generaliniu direktoriumi Pauliumi Kovu. Neva eteris, viešumas padarė savo ir atvėrė visus kelius į moters šlovės olimpą. Kalbėjo tie, kurie visiškai nesidomi teatru, lietuvišku kinu ar nesiklauso retro stiliaus muzikos.

Jau greitai trisdešimt metų, kai iš Telšių kilusi Nijolė Narmontaitė Lietuvą garsina teatro scenose. Nenuilstančios aktorės namai - jos šventovė, kurioje laukia mylimas vyras ir visą laiką spragsinti židinio ugnis...

Šią vasarą dalyvavote ne viename festivalyje. Kalbama, jog tiesiog pavergėte Baltarusiją ir netgi ruošiatės į Ameriką...

Vasarą mūsų grupė išvažiavo į Baltarusijoje vykusį konkursą „Slavenskij bazar". Spektaklis patiko ir žiūrovams, ir žurnalistams. Vieną vakarą grįžę iš ekskursijos po miestą pamatėme, kad visos mūsų viešbučio kambario durys apklijuotos rašteliais. Pirmieji, kurie beprotiškai greitai norėjo su mumis susisiekti, buvo Bresto festivalio „Baltas bokštas" rengėjai. Mūsų spektaklis jiems taip patiko, kad trūks plyš norėjo mus atsivežti.

Kokie šiaip prisiminimai iš Baltarusijos?

Važiavau ir galvojau, et, koks priėmimas, kokie renginiai gali būti Baltarusijoje. Tik nuvykusi pamačiau, kokia egzotika dvelkia visa šalis, grįžau mintimis dvidešimt metų atgal. Eilės restoranuose, maistas, kurio skonį jau seniai buvau užmiršusi... Buvo nepakartojama, bet atgal į tuos laikus nebenorėčiau grįžti. Per dešimt dienų nemačiau nė vieno girto žmogaus, minios policininkų ir nuolat plūstančios masės žmonių iš visos Baltarusijos. Dirbantiesiems festivalio metu netgi buvo sudarytos visos sąlygos neiti į darbą. Salė, kurioje telpa 7-8 tūkstančiai žiūrovų, buvo sausakimša. Bilietams žmonės taupė visus metus. Ten tokia meno ištroškusi publika, kad gražu žiūrėti.

Smagu. Dabar, kaip suprantu, tas gerasis teatro ir asmeninės laimės laikotarpis? O kaip buvo anksčiau?

Mano teatrinį gyvenimo periodą galima suskirstyti į kelis labai ryškius etapus. Iš karto po mokslų baigimo pasirinkau darbą Šiaulių dramos teatre. Man pasiūlė pačius gražiausius pagrindinius vaidmenis, iš karto davė butą. Šiauliuose vyko labai intensyvus teatrinis gyvenimas. O vėliau sekė Kaunas.

Kaunas didesnis miestas - didesnė terpė pasireikšti?

Kaune virė kitoks gyvenimas. Ryškiausias mano pasirodymas buvo humoristiniame spektaklyje „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės". Vaidinau našlę Kvin. Pirmą kartą teatre ir mieste gavau pravardę - „Eik tu peklon". Įeini į parduotuvę, kirpyklą, o visos pardavėjos šaukia: „Atėjo „Eik tu peklon." Spektaklyje nuolat kartojau tą priežodį ir jis prilipo. Darbą Kaune simboliškai vadinu nepasitenkinimo periodu.

Kodėl?

Tada man atrodė, kad mano jėgos leidžia daugiau, negu aš darau. Norėjau ir galėjau žymiau daugiau. Pati netvėriau savo kailyje.

Gal tai buvo stimulas kurti kažką naujo?

Tuo metu gyvenime atsitiko patys įdomiausi dalykai. Prasidėjo mano „šou" pasaulis. Ne aš viena ilgėjausi darbų. Susidarė nepaprastai šauni aktorių trupė. Labai stipri komanda: jau amžinatilsį Vytautas Grigolis ir Robertas Vaidotas, puikieji Mikas Suraučius, Dainius Svobonas, Viktoras Valašinas. Jau ir anksčiau šie vyrai turėjo humoristinę grupę „Šlipsas", bet kai aš prie jų prisijungiau sugalvojome pasivadinti pavargusių inteligentų grupe „Salionas Briliantinas".
Gimė retro stiliaus ir humoro dainų programa, kurią visi ir visur kviesdavo.

Trisdešimtmetė vaiko kailyje

Teatras nuslinko į antrą planą?

Ne, tuo metu kūriau mylimiausią savo Pepę ilgakojinę. Iki tol kritikai mane vertindavo kaip fatališką, sunkių dramatiškų vaidmenų aktorę, o čia aš, trisdešimtmetė, vaidinu vaiką. Daugelį sužinojus, kad gausiu šią rolę - ištiko šokas. Tai buvo savarankiškas darbas, mes patys jį susirežisavome, patys išgyvenome kartu su personažais. Pepė man atvėrė akis. Prisimenu, kaip vieną vakarą grįžusi po spektaklio supratau, jog esu labai laiminga. Suvokiau ką reiškia „paimti publiką".

Tai jūs to teatro badmečio nepajutote?

Krūvis buvo milžiniškas. Per dieną suvaidindavome 3-4 kartus, namo grįždavome beveik negyvi.
Buvo šaunus laikas. Nors daug dirbome, pagaliau galėjome pasigerinti savo buitį: nusipirkti naujus butus, pasipuošti. Pasitaikydavo ir kolegų pavydo, nes iš aktoriaus atlyginimo apie geresnį gyvenimą tik pasvajoti buvo galima.

„Aukso amžiaus" gimimas

Bet su Kauno dramos teatru vis tiek atsisveikinote?

(Šypsosi.) Palikusi Kauno sceną atsikrausčiau į Vilnių. Pradėjau savarankišką gyvenimą. Atsiskyriau nuo kolegų, atsisakiau oficialių darbų ir supratau, jog atėjo mano „aukso amžius".

Rizika pasiteisino?

Tokio užimtumo, kokį turiu dabar, aš niekada gyvenime neturėjau. Teatre kuriu pačius mylimiausius vaidmenis, juos įkūniju pilnutėlėse salėse. Negaliu atsidžiaugti, kad vėl žmonės sugrįžo į teatrą. Sukūrėme grupę „Cafe Emigrant", pasirodymai, spektakliai, renginiai suplanuoti jau iki pat vasario pradžios.

Dovana švenčių proga - poilsis

Ne paslaptis, kad aktoriai ir dainininkai savo šventes parduoda darbui...

Jau dvejus metus iš eilės leidžiu sau Kalėdas, Kūčias bei Naujuosius Metus sutikti namuose... Šiemet skaičiavau, kiek turėjau pasiūlymų dirbti gruodžio 28 dieną. Prašė 27 organizatoriai jiems vesti renginius, dainuoti, vaidinti. Todėl ir sakau, kad gyvenu „aukso amžiuje". Galiu dirbti, kada noriu ir ką tik noriu. Nėra geresnės nuostatos už šią: „Visų pinigų neuždirbsi." Juk reikia laiko pabūti su tuo, kuris tau brangiausias. Jau dabar laukiu tų šventinių dienų, kai kartu ruošime šventinį stalą (šypsosi).

Visų girtuoklėlių draugė

Ar jūs nors kiek susitapatinate su vaidinamais herojais? Pavyzdžiui, taip greit išpopuliarėjusi Gražina iš serialo „Nekviesta meilė" iš pelenės virto princese...

Gatvėse iki šiol mane šaukia Gražinos vardu. Kartais, kai vedu renginius, juokinga pasidaro. Prieina prie manęs būrys girtuoklėlių, siūlo cigaretę, alaus nugertą butelį. Kolegos juokiasi, kad po serialo tapau visų Lietuvos „pijokų" numylėtine (juokiasi). Man buvo daug įdomiau vaidinti tą girtuoklę. Dabar, kai mano vaidmuo seriale pasidarė teigiamas, nejaučiu tokio malonumo. Man patiko vaidinti su išryškintomis kraujagyslėmis, suveltais plaukais, patiko būti kitokiai.

O buvo atvejis, kuris jums labiausiai įstrigo?

Buvo. Prisimenu iš karto, kai parodė seriją apie tai, kai Gražiną neva apkaltino pavogus pinigus, tą patį vakarą su Pauliumi ėjome į kiną. Ir lauke, prie „Akropolio", prie mūsų prišoka keli girtuoklėliai ir sako: „Gražina, mes viską padarysime, surinksime pinigus, kad tai kalei atiduotum."

Gaila Kauno

O realiame gyvenime tenka griebtis vaidybos?

Pavargstu vaidinti kažką... Žinote, kur paradoksas? Man didžiausia šventė, kai po visų darbų matau besilinksminančius žmones. Galiu į juos ramiai žiūrėti ir tik stebėti, bet, kaip taisyklė, visi šeimininkai, kurie būna pakvietę mus pasilinksminti, galvoja, kad šventė man labai nepatinka arba aš labai pavargusi... Jiems sunku suprasti, kad tyliai sėdėdama aš puikiai jaučiuosi. Neturiu prieš ką vaidinti realiame gyvenime. Man taip švaru „ant dūšios", kad galėčiau ją išversti, bet galvoju: „Kam to reikia?"

Jau keletą metų gyvenate Vilniuje... Pripratote prie miesto? Neliko sentimentų Kaunui?

Liko. Begaliniai... Kaune, prie pat Laisvės alėjos, turiu butą, Kaune gyvena mano mama, tačiau tame mieste lankausi retai... (Susimąsto).

Nuliūdote, kai prabilome apie Kauną?

Nuliūdau ne todėl, kad retai lankausi. Anksčiau maniau, kad niekada neprisijaukinsiu sostinės. Bet man dabar taip čia patinka: tempas, net prie spūsčių pripratau... Liūdna dėl paties Kauno miesto. Nesuprantu, kas vyksta, bet jis nusistekeno tiesiog akyse... Apgriuvęs, apšiuręs, gatvės klaikios. Mašiną gali kiekvienoje gatvėje sulaužyti, tokios duobės. Ir man gaila, nes aš šitą miestą myliu... (Nuliūsta.)

Sielą ramina ugnis

Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus. Kokia Nijolė būna namuose?

(Veidą iš karto nušviečia šypsena.) Manau, kad būnu jauki... Esu ugnies ženklo moteris, man reikia daug ugnies. Visur... Kelintą valandą besugrįžtume į namus, dar nebuvo vakaro, kad neužsikurtume židinio. Nesvarbu, ar grįžtu po spektaklio, ar pareiname iš renginio... Nebuvo ir tokios vakarienės ar pusryčių, per kuriuos nedegtų žvakės. Žvakes perku ne vienetais, o maišais.

Daug kas jus įsivaizduoja kaip išpaikintą ponią...

Nesu to girdėjusi. Esu nestandartinė menininkė. Daug kas galvoja, kad aktoriai - bohemos žmonės, bet tai netiesa. Man labai patinka iškepti pyragą, patinka gaminti vakarienę... Abu su Pauliumi mėgstame žuvį, dažnai ją ruošiu. Kai grįžtu iš tolimų savo koncertų, Paulius pagamina kokį skanų patiekalą. Tokios mielos smulkmenos, dovanėlės, šiltos staigmenos mane džiugina ir šildo.

Rankose - autobiografinė pjesė

Namai - jūsų tvirtovė?

Kai tik pagalvoju apie namus, mano veidą iš karto nušviečia šypsena... Jei reikia padaryti labai sunkų darbą, visą laiką save raginu jį pabaigti, nes žinau, jog tik tada, po darbų, aš vis tiek parvažiuosiu į namus ir man bus labai gera. Labai labai.

Esate laiminga?

Ką bepasakytum apie laimę, apie meilę - viskas, kas ištarta, subanalėja iki begalybės, įgauna kažkokią buitį. Aš labai daug šypsausi. Man užtenka pagalvoti apie žmogų, apie namus ir aš šypsausi... O kiek dar gastrolių laukia ateityje, kiek svajonių, nuostabių kelionių... Gal tai ir yra laimė. Ir šiuo metu jau turiu rankose naują pjesę. Ją parašėme kartu su Violeta Sagaityte. Tai bus autobiografinė pjesė ir jau žiemos pabaigoje rimtai prie jos dirbsiu.

„Myliu mamytę"

Turite dvidešimt dvejų metų sūnų. Jis nepasuko mamos keliu?

Simas studijuoja turizmo mokslus Londone. Šiuo metu sugalvojo pasiimti akademines atostogas ir šiek tiek padirbėti. Kiekvienas jaunas žmogus nori turėti savų pinigų.

Lengvai išleidote vienturtį sūnų į svetimą šalį?

Buvo sunkus periodas. Kai jis išvažiavo, galvojau, kad išprotėsiu. Pamatytumėte mano sąskaitas už telefoną. Skambindavau jam dešimt kartų per dieną ir aiškindavausi, ar viskas gerai. Reikėjo tik kartą nuvažiuoti ir įsitikinti, kad ten viskas gerai. Pagalvojau, nejau visos mamos taip „durnavoja"?

Retai susitinkate. Pasiilgstate vienas kito?

Pasiilgstu. Labai. Kalbamės internetu. Nuvarome vienas kitą pasportuoti, aptariame naujienas, pasijuokiame. Prisimenu, kaip sūnus augo teatre, visi su juo žaisdavo. O jau būdamas dvejų metukų man parašė raštelį: „Miliu mamite."

Kelionių karalystėje

Jūsų draugas - aistringas buriuotojas. Užkrėtė jus vandens magija?

Ne iš karto pamėgau vandenį. Dar ir dabar prie jo pratinuosi, su kiekviena kelione išmokstu vis daugiau. Dabar labai norėčiau išdrįsti valdyti laivą per bangas.

Daug keliaujate laivu, nebaisu?

Net kai audra, bangos keturių metrų ir dar didesnės, o prie vairo stovi Paulius - aš esu visiškai rami. Jis - puikus kapitonas. Nebuvo nė vieno karto, kad ekstremalioje situacijoje suprastume, jog kažkas ne taip. Jam net plaukelis nesuvirpa... Negaliu atsižavėti.

Ant žemės geriau?

Juokauju, man geriausia miške rinkti grybus. Bet vanduo vis tiek turi savo žavesio. Kokios puikios baltosios naktys jūroje... Kokia romantika klaidžioti po nepažįstamų mažų miestelių uostus... Man visa tai labai patinka, nors nesu „ekstrymščikė"...

Ar į keliones traukiate Pauliaus Kovo valdoma jachta?

Keliaujame labai labai dažnai... Šią vasarą per Lenkiją plaukėme į Daniją, Bornholmo salą, po to perplaukėme į Švediją. Tik šiemet jūra buvo labai „sušiaušta", daug audrų, labai daug nelaimių. Klaipėdoje turime puikius draugus Sigutę ir Kęstą, todėl dažniausiai visi keturi keliaujame jachta.

Kokia buvo paskutinė kelionė?

Šiemet nutarėme, kad dar nebuvome Graikijoje. Spalio pabaigoje išsiruošėme susipažinti su šalimi. Pritrenkė jos baltumas: namai, bažnyčios, baltai dažyti akmenys. Supratau, kad šalis nepritaikyta turizmui. Įsivaizduokite, atplauki į uostą, o ten nei dušų, nei tualetų nėra, žmonės susierzinę. Gal jie buvo nepatenkinti, kad mes plaukėme jau neturistiniu sezonu. Nežinia.

Žurnalas „KLUBAS"
2007.12.23



« Grįžti atgal