Brigita Balikienė

„Pataikėme į tokį gražų laiką... - šypsodamasi pasakoja Nijolė Narmontaitė, ką tik grįžusi iš netikėtos ir labai jaudinančios kelionės į Australiją. - Viskas žydėjo, kvepėjo. Mano jautriai uoslei dvigubai trigubai stipriau kvepėjo. Visą ten praleistą mėnesį mano kūnas buvo pagaugais apėjęs, nes tiek šilumos, supratimo sulaukėme ne tik iš vietos lietuvių, bet ir australų... Negalėjau atsistebėti žmonių gerumu, šiluma. Juk aš jiems - niekas, tačiau priėmė į savo namus ir darė viską, kad Australijoje, kurios visai nepažinojau, pasijusčiau sava."

Nijolė skrido į Australiją pasitikti su Tūkstantmečio odisėjos jachta atplauksiančio savo draugo Pauliaus Kovo - ir pateko į nepaprastų emocijų sūkurį, kurių niekada nepamirš.

Adelaidė. Įdaryti kiaušiniai, graži senatvė ir Smetonos lazda

Suplanavote įspūdingą kelionę: Jūs atskrendate lėktuvu, Paulius atplaukia jachta...

Visi planai sugriuvo. Adelaidėje turėjau laukti dvi dienas, o pralaukiau savaitę, nes jų laivas vėlavo. Širdyje buvo liūdna. Skridau per visą pasaulį, čia pat - Kūčios, Kalėdos, o Paulius kažkur vandenyne, aš - pas nepažįstamus žmones. Vėliau sužinojusi, kad jie laive kalėdinę eglutę buvo pasidarę iš šiukšlių maišelių, net apsiverkiau.

Iš tikrųjų Australijoje ne kartą verkiau - iš graudumo, iš gerumo. Adelaidėje pasitiko moteris, kurios gyvenime nebuvau mačiusi. Ji neleido man apsigyventi viešbutyje ir ten laukti, kol atplauks Paulius, pakvietė pas save.

Ką veikėte tą savaitę?

Įsigijau labai labai gerų draugų. Ponia Regina, niekada nematyta, sutiko mane kaip giminę, patogiai apgyvendino savo namuose. Ji buvo atsakinga už visos lietuvių bendruomenės šventinius pokylius. Dieną prieš Kūčias su ja ruošėm šventinį stalą - pjaustėm, minkėm! Aš tarsi į vaikystę sugrįžau. Buvau pamiršusi, kas yra įdaryti kiaušiniai, į kuriuos Regina prikemša šprotų ir žalumynų. Paruošėm neįsivaizduojamus kiekius maisto - ne tik visiems Adelaidės lietuviams, bet ir Pauliaus laivo įgulai, kurios tikėjomės sulaukti laiku. Dalyvavo įgula, bet kita, vadovaujama Naglio Nasvyčio, kuri atvyko iš Lietuvos maniškės pakeisti.

Ar pavyko užgniaužti vienatvę?

Lietuviai padarė viską, kad nesijausčiau vieniša. Reginos namuose rengėme vakarėlius, kur visaip juokinome vieni kitus. Tikrai buvo linksma. Daug kur keliavome. Australijoje labai populiarūs vyno degustavimai. Važiuoji į įvairių regionų vynuogynus ir skanauji skanauji. Man, čilietiškų ir australiškų vynų gerbėjai, ir ten lankytis buvo malonu. Regina nuvežė į įdomiausias Adelaidės vietas, lietuvių muziejuje netgi išvydau Lietuvos prezidento Antano Smetonos lazdą.

Kas labiausiai nustebino?

Nejučiomis ėmiau lyginti jų ir mūsų gyvenimą. Atlyginimai ten - kelis kartus didesni, benzinas - du kartus pigesnis. Puikiausią namą vandenyno pakrantėje gali nusipirkti už milijoną dolerių. Dar pridėkite gerą klimatą ir nepakartojamą gamtą. Tokius medžius, kokie ten auga, gali tik pasakose ar sapnuose išvysti, tokie žydėjimai, tokios spalvos, tokie kvapai. Jei tik Australija būtų arčiau Lietuvos, tikrai pamąstyčiau, ar nevertėtų ten persikelti gyventi.

Ar senosios, ar naujosios bangos emigrantai nusiteikę grįžti į Lietuvą?

Kiek teko kalbėti, niekas iš jų - nei seni, nei jauni - nenori sugrįžti. Jiems ten gerai. Kai pasigilini į Australijos įstatymus, tampa aiški tokios nuostatos priežastis.

Moterys ten ypač įstatymų apsaugotos. Vyrams skyrybos finansiškai labai nenaudingos, todėl jie daro viską, kad tik šeima neiširtų. Nežinau statistikos, bet esu tikra, kad Australijoje skyrybų nedaug. Kita vertus, Australijoje moterų mažiau, todėl jos labiau branginamos.

Kartais toje šalyje jaučiausi lyg patekusi į sustingusio laiko erdvę. Tie žmonės kaip išvažiavo kadaise iš Lietuvos, taip tame laike ir liko. Lyg niekas nepasikeitę, lyg per tuos metus nebūtų atsiradę kompiuterių ir kitų dalykų. Į Mišias bažnyčioje susirinko moterys Anglijos karalienės šukuosenomis, visos labai gyvybingos, gražios. Garbaus amžiaus, 80-90 metų, o pačios iš kalnų automobiliais atvairavo. Dabar Lietuvoje įdėmiai žvalgausi į mūsų septyniasdešimtmetes ir man taip gaila, kad jos tokios suvargusios. Australijoje senatvė - didžiulėje pagarboje.

„Nekviesta meilė" Australijoje

Įėjusi į Adelaidės lietuvių biblioteką Nijolė sustingo. Išvydo padėtas penkias „Nekviestos meilės" serijų kasetes. Pasirodo, jas ten galima išsinuomoti ir net eilutė susidariusi. Vos kas grąžina, jau kitas pasiima. Todėl Adelaidėje su Nijole visi lietuviai sveikinosi. Jie nežinojo, kad ji Nijolė ar Narmontaitė, pažinojo kaip Gražiną iš serialo „Nekviesta meilė". Net ir bažnyčioje ją vadino Gražina, prašė leisti kartu nusifotografuoti, traukė iš rankinių visokias smulkmenas - būtinai norėjo kažką padovanoti.

O Sidnėjuje priešingai: diduma lietuvių serialo nematė, užtat ten sutiko teatro gerbėjų. „Labai sujaudino vienas susitikimas, - pasakoja Nijolė. - Prieina simpatiška pagyvenusių kauniečių pora. Pasišnekame. Moteris rauna nuo savęs vėrinį, nes trokšta man jį įteikti (tą vėrinį dabar turiu kaip labai šiltą prisiminimą). Taigi juodu ima pasakoti siužetą iš savo gyvenimo. Vakare vyras prieina prie žmonos ir klausia: „Brangioji, ką šį vakarą veiksi?" Ji atsako: „Nieko nesu numačiusi." Tada vyras pakviečia: „Gal eime į kiną?" Tada abu apsivelka pižamas, atsigula į lovą ir žiūri „Nekviestą meilę". Aš apsiverkiau, kai jie tai papasakojo! Šis tikras siužetas - lyg geras teatrinis vaizdas. Taip norėtųsi tai suvaidinti. Brangioji, eime į kiną..."

Stebuklas Sidnėjaus centre

Australija - tokia šalis, kurioje blogai nusiteikę muitininkai tave už šokolado gabalėlį gali grąžinti atgal į Lietuvą, mat nieko valgomo negalima įvežti. Tačiau jie buvo taip priblokšti tokios mažytės šalies tūkstantmečiu, kad norėjo ne tik nusifotografuoti su atplaukusio laivo įgula, bet dar ir atnešė lietuviams glėbį dovanų.

Lietuvių laivas Sidnėjuje stovėjo toje krantinės vietoje, kur įprastai išlipa atvykusi Anglijos karalienė. Už parą ten reikia mokėti tūkstantį dolerių. O lietuvius priėmė veltui. Australai kaip į ekskursiją ėjo pasižiūrėti to palyginti nedidelio laivelio, kuriuo lietuviai drįso plaukti aplink pasaulį. Lipo į vidų. Atgal į krantą kopė suapvalėjusiomis akimis: „Kaip galima tokiomis sąlygomis plaukti? Taigi ten lovų nėra, tik neštuvai - du pagaliai ir brezento gabaliukas! Plaukia dvylika žmonių ir teturi mažytę viryklę!"

Kaip buvo organizuotas sutikimo renginys?

Reikėjo tai pamatyti! Susirinko apie tūkstantį žmonių. Koncerte dalyvavo ansambliai: „Saduto" iš Londono, „Sutaras" iš Lietuvos ir Sidnėjaus lietuvių bendruomenės kolektyvas. Prisijungdavo ir atsitiktinai pro šalį ėję australai. Jie stebėjosi: koks čia priėmimas Sidnėjaus centre vidury dienos?

Vietos lietuvių nuotaika buvo puiki, daug vėliavų, visi dainavo lietuviškas dainas. Pasijutau tarsi į Sąjūdžio laikus grįžusi. Savo akimis pamačiau stebuklą. Australai buvo įsitikinę, kad visą odisėją organizavo Lietuvos valdžia. Būtų nugirdę, kad viskas - ne už valdžios, o už savus pinigėlius, tikrai nepatikėtų. O Lietuvoje maišai pinigų išmetami kažkokioms pseudoakcijoms Tūkstantmečiui paminėti.

Australijos televizijos parodė siužetą apie lietuvių laivo sutikimą, paminėjo ir tolimos šalies tūkstantmetį. Todėl vėliau, jau su Pauliumi keliaudami po Australiją, vien skynėme garbės laurus. Net muziejuje gidė mus pamačiusi sušuko „Lietuva, mileniumas!" ir veltui surengė mums išskirtinę ekskursiją.

Keturiese išsinuomojome automobilį, nes taip patogiausia pažinti šalį. Važiavome Indijos vandenyno pakrante. Prisižiūrėjome keisčiausių vaizdų. Pavyzdžiui, pamatėme, kaip žmogus krante įsibėgėjęs užmeta meškerę ir netrukus nuo laimikio sunkumo jį tiesiog ima nešioti į visas puses. Kokias arkliškas žuvis jie lupa!

Taip vaizdingai pasakojate, kad norisi užsibrėžti tikslą - nuvažiuoti į Australiją...

Keliaudami pakelėse radome senų, mums neįprastų viešbučių, kuriuose kambariai nerakinami. Net sutrinki - kaip nueiti į dušą, gal būtinai vienas turi likti daiktų saugoti?

Pagaliau atvykome į Sidnėjų. Čia vėlgi pirmą kartą sutikti lietuviai Ina ir Geris mums paliko raktą ir... savo namą, patys išvyko atostogauti. Ar galit įsivaizduoti tokį pasitikėjimą: palikt namus svetimiems žmonėms. Jie visi atvažiuos į Lietuvių dienas Lietuvoje. Būtinai pasistengsime juos čia gražiai priimti. Paulius jau perka gerų vynų, aš irgi suku galvą, kokiais renginiais juos nustebint.

Gyvos austrės šoko tvistą skrandyje

Ar Australija kuo nors priminė kitas aplankytas šalis?

Ten labai kvepia Anglija. Ir važiuoji kaire puse, ir namai Viktorijos laikų, stogų kraštai tarsi vąšeliu apmegzti. Maistas labai angliškas.

To, ką valgo australai, nepavadinčiau skanėstais: daug tešlos, pusryčiams, aišku, kiaušinienė su bekonu, pupelės. Na ir jų vaisiai! Kai Lietuvoje ragaudavau mangų, galvodavau, kodėl grupė „Mango" tokio bjauraus vaisiaus vardu pasivadino. Atsikandi - ir trauki iš dantų kažkokias pjuvenas... O ten supratau, kas yra mangas. Prisiminus silpna darosi.

Viename pajūrio restorane paragavau ir gyvų austrių... Kad pradėjo jos skrandyje tvistą šokti. Vėliau ponios Inos namuose Sidnėjuje pamačiau jų ant stalo, bijojau ir priartėti. Tačiau ten buvo kas kita - su puikiais padažais, su citrinomis, labai skanu. Jūros gėrybės ten išties išskirtinės. Karališkos krevetės ten dvigubai didesnės nei mes įpratę Lietuvoje matyti.

Ar aplankėte viską, apie ką svajojote?

Turėjau planą, bet įvykdžiau tik mažąją jo dalį. Norėjau pamatyti, kaip pingvinai vakare apie 18 valandą nuo jūros keliauja į savo miegamuosius vienoje saloje. Planuotą dieną tiesiog pavėlavome į keltą, tad tą plano punktą teko išbraukti. Tikrųjų aborigenų realybės irgi nepavyko pamatyti, pabendravome vien tik su „turistiniais", profesionalais.

Nustebino Australijos vyriausybės didžiulis dėmesys aborigenams, kad tik šie išliktų. Aborigenai nemoka jokių mokesčių, jiems statomi namai, jie nemokamai gydomi, tik dauginkitės ir gyvenkite. Jų menas visaip proteguojamas. Prisipirkau daug aborigenų meno dirbinių, nes man jie labai mieli.

Kas įstrigo iš to, ką sužinojote apie Australijos istoriją?

Truputį juokinga buvo klausytis rimtų pasakojimų apie „senovę", nes Australijos istorija - vos 220 metų. Tai ne mūsų tūkstantmetis! Ir vis dėlto jie labai gražiai ją eksponuoja... Sidnėjuje aplankėme muziejų, kuris vadinasi Barakas. Į tą pastatą prieš porą šimtų metų ir imta vežti kalinius iš Anglijos. Nustebino prasižengimai, už kuriuos kaliniai buvo plukdomi į kitą pasaulio kraštą: pavogė bandelę, norėjo pavogti vištą ir panašiai. Kalinius plukdydavo 9 mėnesius. Todėl nuteistieji iki gyvos galvos neretai prašydavo iškart nužudyti, nes bijojo sunkios kelionės, be to, kėlė siaubą ir toji nepažįstama Australija. O ji tokia puiki...

Žurnalas "Nuo iki"

2009.03

« Grįžti atgal