Živilė Jankauskaitė

Stambus planas?

„Teko skaityti, kad režisierius Briffithas filme „Draugai" parodė aktorę Mary Pickford stambiu planu. Studijos šeimininkai pasipiktino, jie pernelyg daug sumokėjo aktorei, tad ją reikia rodyti visą, ne dalimis. Kaip kine, taip ir mano gyvenime pakito vertybės. Nebeįdomu masės, daug kažkur bėgančių, skubančių. Įdomus žmogus, sustabdyta akimirka, jo stambus planas, nes stambus planas yra dūšia. Per akis, per stambų planą pamatai, ką žmogus turi viduje. Ir šis mano gyvenimo tarpsnis yra stambaus plano periodas, man nebeįdomūs paviršiai."

APIE TEATRĄ IR GERBĖJUS

Į susitikimą atskubėjote tiesiai iš naujo spektaklio repeticijos. Kuo dabar gyvenate?

„Gyvenu kapinėmis... Pjesė, kurią dabar vaidinu, vadinasi „Kapinių klubas". Visi žmonės, kai tai pasakau, surimtėja. Tačiau ši pjesė yra gana linksma. Komedija irgi nepavadintum, tai kaip išplėštas gyvenimo gabalas, kaip jūsų žurnalas vadinasi „Nuo... iki...". Nuo juoko iki verksmo, nuo farso iki dramos. Tai pjesė apie tris savo vyrus palaidojusias drauges."

Koks jūsų vaidmuo?

„Mano personažas labai moteriškas. Iš pirmo įspūdžio labai lekianti, labai skubanti gyventi ir labai trokštanti meilės moteris. Kiekviena draugių pjesėje meilės laukia kitaip. Viena pasiduoda laiko tėkmei ir tyliai galvoja, kad ta meilė ateis, kita išvis nebesitiki, nes yra tikra, kad jos vienintelė meilė - jau miręs vyras. O manoji besiblaškanti ir išoriškai atrodo nelabai rimta. Iš šalies žvelgdamas manytum, kad ji vyrus keičia lyg pirštines, bet galiausiai paaiškėja, kad tik demonstruoja, kad taip yra, o iš tikrųjų nieko nėra..."

Kartais aktoriai prabyla apie tai, kad scenoje kuriamas jų vaidmuo pradeda skverbtis į kasdienį gyvenimą. Apie tai rašė ir Stanislavskis. Ar jums taip nutinka?

„Aš sugebu atskirti gyvenimą nuo scenos. Neduok Dieve, jei vaidmuo pradėtų skverbtis į mano gyvenimą. Kartais skverbiasi nuotaika: bet kokiam, labai rimtam spektakliui ruošiantis apima kažkoks dirglumas, nervingumas, bet tik tiek."

Kaip paprastai ruošiatės spektakliams?

„Pastebiu, kad dainininkai prieš pasirodymus turi būti pavalgę, o aš niekada negalėčiau savo vaidinamos paralyžiuotos ligonės spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas" vaidinti pilnu pilvu. Taip pat negalėčiau būti prisivalgius ir „Meistriškumo pamokoje", ten mano personažas be galo judrus ir gana besidraskantis. Tad vaidindama šiame spektaklyje tą dieną stengiuosi būti lėtesnė - neinu į sporto salę, neatlieku sunkių fizinių veiksmų, kad neišeikvočiau jėgų. Įsivaizduokite: po kiekvieno spektaklio man net du kilogramai nukrinta. Žinoma, po poros dienų jie sugrįžta, bet ta emocija mane labai paveikia. Jeigu tas spektaklis būtų kasdien, greitai susitvarkyčiau savo svorį. Kai vaidinu ligonę ir turiu labai ilgą laiką gulėti, priešingai, tą dieną stengiuosi būti aktyvi."

Teatre atlikote daugybę vaidmenų, visus juos ilgai reikėtų vardyti - jūs ir Pepė Ilgakojinė, ir Maria Callas, ir Varvara Jono Vaitkaus „Demonuose". Ragavote ir kino aktorės duonos, vaidinote Lietuvos ir Rusijos režisierių filmuose. Matėme jus ir televizijoje „Dviračio šou", vedėte laidą „Pasimatymas", dabar - „Nekviesta meilė". Tačiau Lietuvoje dar gaji nuomonė, kad geriems aktoriams televizijoje tarsi ne vieta. Ar einant į televiziją nedraskė vidiniai prieštaravimai?

„Ką tik apie tai kalbėjome su aktore Egle Gabrėnaite. Ji pasakė, kad smerkia tie, kuriems patiems dažniausiai niekas nesiūlo. Aš su tuo sutinku. Ir dar: juk eidamas į televiziją negalvoji, kad bus blogai. Manai, padarysi taip, kad būtų gerai. Esi aktorius, nori save išbandyti visur. Galvoji ir apie uždarbį. Ypač jei teatre turi prastovą, džiaugiesi, kad tave pakviečia. Ir aš labai džiaugiausi, kad mane pakvietė.

Buvo personažų, kurie man teikė didelį malonumą. Pavyzdžiui, labai patiko vaidinti „bobulką" - Pakso patarėją. Kalbėjau žemaitiškai ir nejaučiau, kad darau kokį nors nusikaltimą, jaučiausi tikra. Man buvo smagu. Tiesa, buvo ir tokių personažų, kurie nebuvo tikri, nes negalėjau įveikti savęs. Tai buvo konkrečių žmonių parodijavimas ir aš galvojau, kaip vėliau reikės susitikti su tais žmonėmis, žiūrėti jiems į akis."

POPULIARUMO KAINA. EKSPERIMENTAI...

Dabar jus gatvėje turbūt atpažįsta kaip Gražiną iš „Nekviestos meilės"?

„Ir ne tik gatvėje. Buvo toks atvejis. Vasarą Švedijoje po naktinės audros pagaliau atplaukėme prie kranto. Išmetėme inkarą, bet išlipti į žemę toje vietoje dar negalėjome. Buvau baisiai išsigandusi, galvoju, kad tik galėčiau išlipti, viską atiduočiau, krisčiau ir bučiuočiau žemę, kaip kokiame prastame amerikoniškame filme. Staiga prie mūsų priplaukia motorinė valtis. Joje tėvas su sūnumi. Aš žiūriu į juos susivėlusi kaip kaliausė, nakties audros ištaršyta, ir girdžiu lietuvišką šnektą. „Tėvai, žiūrėk serialas „Nekviesta meilė" atplaukė", - sako sūnus tėčiui. Jie dirbo Švedijoje ir pamatę lietuvišką vėliavą atplaukė pažiūrėti, kokie čia bepročiai iš tokios nakties ir audros atsibastė. Buvau jiems be galo dėkinga, ne todėl, kad mane atpažino, bet todėl, kad grąžino į žemę. Man tas sakinys galvoje skambėjo visą dviejų mėnesių kelionę."

O kaip į jus reaguoja praeiviai Lietuvoje? Tapatina su personažu?

„Pavyzdžiui, Vilniuje, pakliuvus į turgų, „begalinis apipuolimas" būna - kiekvienas iškart scenarijų rašo, pataria, sako, kaip ir ką jis norėtų matyti. O mažuose miesteliuose - nežmoniškas kalbinimas, susidomėjimas... Būna, net prašo leisti pačiupinėti...

Tačiau į Druskininkus ar į pajūrį važiuoti pailsėti tikrai negaliu, nes visur jaučiu žvilgsnius, apkalbas. Kartais pasitaiko ir ne visai malonių situacijų, kai net neatsiklausę žmonės išsitraukia kamerą ir pradeda filmuoti arba fotografuoti. Kai paprašo, aš niekada neatsisakau, bet kai „gaudo" kaip kokį daiktą, patikėkite, nėra labai malonu.

Kai Knygų mugėje į mane pradėjo „pyškinti" fotoaparatu, po kokio aštunto pykštelėjimo padariau eksperimentą - išsitraukiau savo fotografuojantį telefoną ir pradėjau fotografuoti mane fotografuojančią moterį. Ji klausia: „Kodėl mane fotografuojate?" O aš sakau: „O kodėl jūs mane fotografuojate? Ji sako: „Jūs aktorė." Aš sakau: „O jūs ne, bet galbūt man šiaip kaip žmogus esate įdomi. Jums malonu? Juk aš irgi toks pat žmogus kaip jūs." Kartais taip pažaidžiu, bet nepiktai."

ŠIAULIAI, KAUNAS, VILNIUS

Jūs gyvenote ir dirbote Šiauliuose, vėliau Kaune, dabar esate Vilniuje. Savo gyvenimą suskirstėte į tris periodus?

„Taip, visi mano gyvenimo periodai išties labai skirtingi.

Šiaulių periodas, nepaisant to, kad buvo labai daug darbų, - kovos, įsitvirtinimo metas. Aš taip norėjau dirbti, kad darydavau viską, jog gaučiau darbų.

Kaune visai kitaip buvo. Darbų neturėjau daug, bet tada tapau labai stipri, tada pradėjau ieškoti savo kelių. Atskirai nuo teatro gimė humoristinė grupė „Salionas Briliantinas". Su ja važinėdavome po visą Lietuvą, salės lūždavo nuo žiūrovų... Tuo metu gimė ir mano mylimiausias personažas Pepė Ilgakojinė."

Kuo jums ypatingas dabartinis, Vilniaus, periodas?

„Dabar visur gyvenime ieškau stambaus plano. Žemaitė yra sakiusi: „Nė viena kūryba neverta gyvenimo." Mes manome, kad mūsų darbai yra svarbiausi, veržiamės, darome kažką norėdami įrodyti, įteisinti save. Esmė yra ne tai. Dabar man svarbiausia santykiai, stabtelėjimas, sustabdyta akimirka, pasakytas žodis, dėmesys žmogui, akys. Svarbu pamatyti, kad žmogui kažkas yra negerai, laiku paguosti, laiku užjausti, laiku padėti, o ne sakyti: „Dieve, nebėra žmogaus, nesuspėjau jam to pasakyti, to padaryti."

Dabar kaip niekad pajutau tą stambų planą. Stengiuosi nebeįsileisti į savo būrį naujų žmonių. Nebenoriu paviršiaus, nes visiems duoti gilaus dėmesio (kad ir labai norėčiau) neturiu galimybių. Tad stengiuosi skirti dėmesį tiems, kuriuos turiu.

Nėra dienos, kad nepaskambinčiau mamai. Kitąkart net ir neturėdama ką jai pasakyti tiesiog paklausiu: „Kaip miegojai?" Noriu, kad žinotų, kad kažkas ja domisi, kažkas apie ją galvoja, nes aš tikrai galvoju. Noriu, kad mama gerai jaustųsi, kad nueitų į gerą spektaklį ar koncertą, kad gražesnę suknelę nusipirktų. Nesvarbu, kad jai 77 metai, ji juk moteris, nori būti graži. Staiga pasipuošia, tokia jauna pasidaro, pradeda bėgioti ir man tada taip „faina". Tai yra stambus planas, tai yra sustabdyta akimirka, tai yra dūšia."


APIE MEILĘ IR SAVO AUKSO AMŽIŲ

Keitėsi gyvenimo periodai, keitėsi darbovietės, vaidmenys, žmonės. Pasikeitė ir mylimas žmogus. Juk teko išgyventi skyrybas...

„Išgyvenau. Nelabai noriu prisiminti to meto. Tai susiję ne su vienu žmogumi ir, ką aš žinau, gal bet kuris mano ištartas sakinys ką nors įskaudintų. O aš nenoriu nieko skaudinti. Mano santykiai su buvusiu vyru puikūs. Pas mus nebuvo „išsitaškymų", ,,pylimų" vienas ant kito. Po skyrybų ir su jo mama gerai sutariau. Jo dukterėčia yra mano krikšto duktė, aš su ja bendrauju. Su visa jo gimine bendrauju. Tai yra normalu ir žmogiška."

Viename pokalbyje sakėte, kad dabar išgyvenate savo aukso amžių. Išties visa švytite, turite mylimą ir mylintį žmogų. Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?

„Niekam to dar nesu pasakojusi. Aš kaip tik ilsėjausi Šveicarijoje ir po dviejų poilsio savaičių turėjau tiesiai atskristi į LNK sezono atidarymą. Niekad nebuvau buvusi nei sezono uždaryme, nei atidaryme, nors visada buvau kviečiama, nedalyvaudavau televizijų vakaruose. Ne dėl to, kad nenorėjau, taip jau išeidavo. Tada, būnant Šveicarijoje, viena mano „prietelka" sako: „Žinai, einu pas labai įdomią moterį, kuri pagal planetų išsidėstymą gali numatyti įdomiausius gyvenimo įvykius." Aš visada labai skeptiškai vertinau tokius dalykus, bet ji vis dėlto mane nusivedė kartu. Draugė man spyriojantis paprašė būrėjos: „O dabar mano draugei viską pasakykit..." Ta moteris įsijungė kompiuterį, įrašė mano vardą, gimimo metus ir sako: „Jūsų gyvenime ateina antras karminis žmogus. Vyras maždaug 40 metų." O mane kad suėmė juokas... Kad būtų nors kokia užuomina, kad būčiau bent nusižiūrėjusi ką nors, įsimylėjusi. Dar man pasakė, kad tai bus labai rimta ir kad tai yra gyvenimo žmogus. Aš, aišku, pasijuokiau, po dviejų dienų grįžau į Lietuvą ir tas žmogus - tiesiai į glėbį."

LNK sezono atidaryme ir susipažinote?

„Su visais savo lagaminais nuvažiavau į tą atidarymą. Niekad nebuvau jo mačiusi. Juk jų „bazė" buvo Pylimo gatvėje, o mes „dviratį" kitur filmavome. Pamatėme vienas kitą ir atsitiko tai, kas atsitiko."

Kokių naujų spalvų Paulius Kovas įnešė į jūsų gyvenimą?

„Na, sakykime, jeigu buvo juoda ir balta, tai atsirado visos, kokios tik yra įmanomos... Jeigu abėcėlėje buvo tik a ir ž, tai pasirodė visos raidės, jos pasidarė ne kompiuterinės, bet šiltos, su nosinėmis ir paukščiukais. Šilta abėcėlė. Tokia spalvų paletė, kurioje ypač daug pastelinių, tokių šiltų šiltų spalvų..."

NEMĖGSTU STICHIJŲ ARBA TYLI LAIMĖ ŽEMĖJE

Jūsų draugas Paulius Kovas, aistringas buriuotojas, užkrėtė ir jus šiuo pomėgiu?

„Nepasakyčiau, kad esu didelė buriavimo entuziastė. Pasak vienos mano draugės, galėjo jis ir lengvesnį hobį pasirinkti. Aš esu žemės žmogus. Žemės žmogui gana sudėtinga su vandeniu draugauti. Man visą laiką gražu žiūrėti į jūrą, bet būti joje sunku. Nemėgstu kovoti su stichija."

Vis dėlto kartu buriuojate. Kaip save nugalėjote?

„Tai toks ir nugalėjimas. Kai tau brangus žmogus lipa į tą laivą, nejaugi stovėsi ant kranto ir mojuosi. Didijį kelionės malonumą, naujų vietų atradimo džiaugsmą temdo baimė. Viskas gerai, kai gerai, bet kai siaučia stichijos... Kol nesusiduri su tuo, plaukiojimas gali atrodyti tokia romantika ir egzotika. Bet tol, kol negauni tikro vėjo, kol neatsitinka kas nors laivui, kai tampi toks bejėgis."

Paulius jus išmokė būriuoti. Gal ir jūs ko nors jį išmokėte?

„Mes sujungiame pomėgius, nes Paulius yra nepaprastai smalsus. Labai pasisekė, nes jis, kaip ir aš, mėgsta kiną. Mes ten einam ir einam. Per šventines dienas penkis filmus pažiūrėjom, šį vakarą vėl einame į kiną. Man labai patinka, labai smagu. Kitos moterys sako, kaip sunku ištempti vyrą į teatrą ar kiną. O mes tik susiderinam dienas ir einam, ir einam, ir einam."

Jūsų gyvenime yra dar vienas mylimas vyras - sūnus Simonas. Šiuo metu jis su žmona gyvena Anglijoje. Kaip bendraujate su juo?

„Ir vėl norėčiau prabilti apie stambų planą. Stambus planas nebūtinai turi būti akys, stambus planas gali būti ir išgirstas žodis. Aš kaip niekad dabar stengiuosi savo sūnų išgirsti. Pavyzdžiui, kalbėdami „skypu" ne visada įsijungiame kamerą, ne visada matau, kaip jis atrodo, bet visąlaik iš balso gaudau niuansus ir tą minutę neišsiduodu, kad supratau, jog jam kažkas kelia nerimą. Tada apsvarstau viską ir kitą dieną duodu patarimą. Bet patariu taip, kad tai nebūtų prikišama, tiesiog padedu jam ką nors išspręsti. Be galo svarbu jausti žmogų, išgirsti jį. Įtempk klausą ir pajausi dūšią."

Ar jaučiatės laiminga?

„Jei pasakysiu, kad jaučiuosi, galbūt pabėgs viskas. Paimkite mano stambų planą: jeigu akys žiba, blizga, o man visi sako, kad labai blizga... Duok Dieve, kad taip būtų, kaip dabar yra, visą laiką. Geriau aš jau net nebenoriu. Man labai gerai."

Žurnalas "Nuo iki"

2008.12



« Grįžti atgal