Zita Voitiulevičiūtė

Aktorė Nijolė Narmontaitė per šias Velykas švęs 50 metų jubiliejų. Peržvelgdama savo patirtį, kūrybą moteris sako, kad tiek teatre, tiek visame gyvenime svarbiausia jai yra žmonės.

N.Narmontaitės per jubiliejų nebus Lietuvoje. Moteris išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose jos laukia darbai. Tačiau net ir čia ji sulauks būrio draugų, kurie susitikti atskris iš kitų valstijų.

Intymumo sala

Aktorė yra sukūrusi vaidmenų įvairiuose Lietuvos teatruose. Tačiau pastaruosius metus daugiausia ji darbuojasi Vilniuje. Spektakliai "Meistriškumo pamoka" ir "Palaukit, kieno čia gyvenimas", dabar rodomi Vilniaus mažajame teatre, visuomet surenka pilnas sales žiūrovų. Šis teatras brangus ir pačiai N.Narmontaitei, nors jame ji ir neturi etatinio darbo.

"Visų pirma Mažasis teatras man yra žmonės. Ten radau daug šilumos. Turėčiau jaustis lyg koks įsiveržęs svetimkūnis, bet yra visiškai atvirkščiai. Nebuvo šventės, į kurią Mažasis teatras nepakviestų manęs. Tiesiog jaučiuosi reikalinga, kaip būryje draugų", - kalbėjo N.Narmontaitė.

Mažojo teatro sceną ji pavadino jaukia sala. Ir nors kai kurie aktoriai skeptiškai vertina šią sceną dėl to, kad ji yra labai arti žiūrovų, N.Narmontaitei tai tik pranašumas.

"Turbūt nieko nėra sudėtingiau aktoriui, kai žiūrovai yra taip arti. Tada negali sumeluoti. Jauti jų kvėpavimą. Vaidinant didelėse scenose atsiranda pompastika, nes reikia siųsti balsą į tolį, kad tave išgirstų žmonės, sėdintys paskutinėje eilėje. Taip gali atsirasti nenatūralumas, dirbtinumas. Nepaprastai malonu grįžus iš gastrolių tą pačią "Meistriškumo pamoką" vaidinti Mažojo teatro scenoje. Čia vaidini minkštai, intymiai. Viskas čia pat. Tas intymumo su žiūrovu pajautimas - didelė dovana", - džiaugėsi aktorė.

Skubantys jaunuoliai

N.Narmontaitė vaidina ne tik mažajame, bet ir Jaunimo teatre, kuriame kuria Liusilės vaidmenį spektaklyje "Kapinių klubas", ir nepriklausomose teatrinėse grupėse. Ji vaidina ir su įvairių kartų aktoriais. Tarp jų yra ir aktoriai, tapę legenda, ir visai jauni, ką tik mokslus baigę jaunuoliai. Moteris pastebi, kad nors jie visi yra baigę tą pačią lietuvišką teatrinę mokyklą, labai skiriasi.

"Pasikeitė laikotarpis. Prieš 20 m. buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad galėtum į spektaklį atbėgti prieš dešimt minučių. Nenoriu nė vieno įžeisti, bet yra bendra tendencija: visi turi daug skubėti, daug aprėpti, visi turi užsidirbti, nori daugiau ir daugiau. Todėl tekstas nepakartojamas, ateinama paskutinę minutę, nesusikaupiama, nuvargstama, - pastebi aktorė. - Gal tai tiesiog yra žmogaus supratimas apie tai, kas yra teatras. Nesakytum, kad jaunuoliai jam nepasiruošę. Tiesiog jie yra kitokie - jie yra ritme ir begalinėje skuboje".

Apsivertusios vertybės

N.Narmontaitei apmaudu, kad vyresnės kartos aktoriai šiandien Lietuvoje neretai pamirštami.

"Kai atėjome jauni į teatrą, matėme perspektyvą. Mums sakė, kad esame jauni, tad turime palaukti, kad kol kas atlyginimai bus mažesni, dabar nebūtinai gausime butus ar tų laikų deficitus. Viskas buvo orientuota į vyresnės kartos žmones. Jiems skirti apdovanojimai, pagarba. Man buvo nuostabu į tai žiūrėti ir žinojau, kad turiu perspektyvą, kad kada nors gal irgi būsiu nusipelniusi artistė, gal ir man kada nors bus privilegijos ar tokią pagarbą turėsiu. Tikrai nekalbu apie tą kvailą susireikšminimą kaip dabartinių "žvaigždžių". Bet pamatai, kad vertybės yra apsivertusios aukštyn kojom. Nebėra pagarbos vyresnės kartos aktoriams. Bendrauju su jais ir apmaudu, kad jie nesulaukia dėmesio, o ką jau kalbėti apie jų finansinę padėtį", - apgailestavo N.Narmontaitė.

Ji prisiminė, kaip neseniai Kaune lankėsi senjorų klube, kur jos pasirodymo pasižiūrėti susirinko pilna salė žmonių. N.Narmontaitė iki šiol kremtasi, kad anksčiau nerado laiko nuvažiuoti pas šiuos žmones.

"To, ką sutikau salėje, neįmanoma apsakyti jokiais žodžiais. Kauno gydytojai, mokytojai, aktoriai - aš tokios spinduliuojančios jaunystės iš salės nesu mačiusi. Kaip degė jų akys! Jutau, kad reikalinga mūsų bendrystė, supratau, kad vienas kitą turime palaikyti. Ir jei turime jėgų, galimybių, turime būtinai žmonėms rodyti dėmesį", - kalbėjo aktorė.

Krizės privalumai

Gal kai kam pasirodys piktdžiugiška, bet N.Narmontaitė ekonomikos krizėje įžvelgia ir gerų pusių - ji tampa nuolat lekiančios visuomenės stabdžiu. Aktorė sakė, kad atsisakiusi etatinio darbo pasirašė sau nuosprendį.

"Šioje krizinėje situacijoje bet kuriam aktoriui padaryti tai, ką aš esu padariusi, yra kartuvės, - nusikvatojo aktorė. - Esi absoliučiai atsakingas už tai, ką valgysi, kokios tavo socialinės garantijos, kas bus, jei susirgsi. Bet tai ir esmė, kad kūrybingo žmogaus jokia krizė negali sunaikinti. Tada pradeda judėti tavo sraigteliai, imi galvoti, ką daryti".

Ir tikrai, kalbantis su N.Narmontaite veik netilo jos telefonas. Moteris nuolat planavo būsimus renginius, pildė savo darbo knygelę. Vis dėlto ji tikino, kad dabar randa kur kas daugiau laiko sau, skaito tiek, kiek niekada anksčiau.

"Įkroviau save ir ką tik praėjusiame "Kino pavasaryje". Gaila, kad iš tos gausybės filmų man pavyko tik 24 pažiūrėti", - visai rimtai ištarė aktorė.

"Pastebėjau, kad žmonės pradėjo mažiau skubėti, suvokė bendravimo svarbą. O tam reikia dėmesio, laiko. Man draugai priekaištaudami sakydavo: kur tos tavo mišrainės, kur tavo pyragai, kur tie vakarai? Dabar pajutau, kad atsirado laiko, galime susitikti, pabendrauti. Kiek įdomių idėjų gimsta! Gal ta krizė dvasiškai bus į naudą", - svarstė pašnekovė.

Gyvenimo netikėtumai

Kalbėdama apie savo penkiasdešimtąjį jubiliejų aktorė šypsojosi: "Man labai keista, kai žmonės klausia, ar jaučiu, kad man 50 m. Susimąsčiau... Didelio džiaugsmo nėra, bet nėra ir tragedijos. Turi prisijaukinti mintį, kad metai eina. Kai man sako, kad niekas man neduotų penkiasdešimties, juokiuosi, kad aš jų ir neimčiau. Bet atėjo tie penkiasdešimt taip pat netikėtai, kaip ir viskas gyvenime. Atrodo, ką tik vaikystės kieme laksčiau, baigiau studijas, staiga atsipeikėju, kad tuoj aštunti metai prasidės, kai mes su Pauliumi (Paulius Kovas - N.Narmontaitės gyvenimo draugas) kartu, o atrodo, vakar susitikome, taip pat netikėta buvo, kai pirmąkart teatre gavau motinos vaidmenį. Bet į visa tai žiūriu su lengva šypsenėle. Jeigu dramatizuočiau, nebūtų kada džiaugtis gyvenimu".

Savi žmonės

Baigdama pokalbį N.Narmontaitė grįžo prie to paties, nuo ko pradėjo, tik kur kas plačiau. Kas jai yra gyvenimas?

Kaip ir teatre, taip ir visame gyvenime tai yra žmonės: "Labai svarbu žinoti, kad turi mamą, kuriai kasdien paskambini. Mano žmonės yra mano sūnus, marti. Man žmonės yra mano žmogus su savo šiluma. Net ir šiltą dieną, užkūrę židinį ar užsidegę žvakes galime sėdėti visą vakarą. Mano žmonės - mano draugai, kurie mane supa, kurie gali atskristi iš įvairiausių šalių, kad galėtų pabūti kartu. Ir žinoma, mano žmonės yra mano žiūrovai. Tai man yra viskas ir teatre, ir gyvenime".

Respublika, 2009.04.10



« Grįžti atgal